Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Moteris turi teisę apie abortą žinoti viską

Moteris turi teisę apie abortą žinoti viską

Skaitau pastaruoju metu mirgančius straipsnius abortų tema ir darosi apmaudu, kaip vienpusiškai pateikiama informacija apie moters teises ir laisves. Ji kovotojų už „moters teises“ susiaurinama iki „teisės į vaginą“. Palaukite, moterys, ar mes tikrai tik „vaginos“? Kaip žinau, esu ne tik kūnas... Todėl norėčiau aptarti kelis aspektus, kurių nevalia pamiršti sprendžiant abortų problemą.

Palaikau moters teisę į laisvą, sąmoningą apsisprendimą dėl savo įsčiose augančio vaiko gyvybės, tačiau pasenęs, nors vis dar galiojantis, Sveikatos ministro įsakymas šios teisės toli gražu neužtikrina. Kaip man bebūtų gaila to nekalto, negalinčio pasipriešinti suaugusiųjų valiai mažo žmogučio, dabar kalbėsiu apie moters teisę žinoti ir suprasti, kam ji pasiryžta, kaip nuo jos sprendimo pasikeičia jos ir šeimos gyvenimas, apie moters teisę gauti valstybės ir artimųjų pagalbą, vyro vaidmenį neplanuoto nėštumo atveju ir apie būtinybę valstybės mastu vykdyti abortų prevenciją, kokioje svarstomo abortų draudimo įstatymo barikadų pusėje bestovėtume.

Liūdna 2011 m. statistika rodo, jog 100 gimusių vaikų teko 21,5 dar įsčiose nužudyti vaikai. Kiti džiaugiasi, kad dirbtinių abortų Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo kone trigubai: nuo 16 tūkst. abortų 2000 m. iki 6 tūkst. 2012-aisiais, tačiau abortų dėl medicininių indikacijų išaugo trigubai: 2001 m. - 81, 2012 m.- 251.

Dabartinis LR Sveikatos ministro įsakymas tokiais atvejais leidžia vėlyvus abortus (po 12 sav. ir iki pat gimdymo, jei tam yra medicininių indikacijų), ne paslaptis jog nėščiąsias gąsdinantys prenatalinio laikotapio vaisiaus tyrimo rezultatai neretai nepasitvirtina. Teko girdėti nemažai moterų istorijų, kai gąsdinančios gydytojų prognozės apie galimus vaisiaus – vaiko apsigimimus nepasitvirtino, bet jas sužinojo tik tos, kurios apsisprendė gimdyti bet kuriuo atveju.

Per abortus pašalintų vaikų diagnozių gydytojai paprastai netvirtina. O nėščiai moteriai būna didelė kančia gyventi baimėje dėl jos įsčiose augančio vaiko sveikatos ir dar didesnė kančia savo valia pasmerkti jį myriop iš baimės, nežinojimo ir pasimetimo.

Moters teisė į laisvą apsisprendimą

Moterys dėl neplanuoto nėštumo psichologiškai yra labai pažeidžiamos, dažnai patiria vyro ar draugo, motinos ar tėvo psichologinį spaudimą ar net ultimatumą (sulaukia grasinimų būti paliktos, finansiškai apleistos, jei nepasidarys aborto), todėl nesulaukusios palaikymo, pasiryžta nutraukti nėštumą.

Pasidavusios tokiam spaudimui, negavusios visos informacijos bei neapsvarsčiusios alternatyvų, jos skubotai nutraukia nėštumą, o po to patiria neigiamas trumpalaikes ar ilgalaikes psichologines pasekmes savo psichinei sveikatai, santykiams su vyru/partneriu ir kitiems šeimoje augantiems vaikams. Toks aplinkinių spaudimas prilygsta psichologiniam smurtui prieš moterį.

Lietuvoje neradau atitinkamų tyrimų, bet JAV atlikto tyrimo duomenimis 64 proc. apklaustų moterų abortą pasidarė spaudžiamos kitų asmenų. Kitose užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad 60 proc. visų aborto atvejų buvo tie atvejai, kai moterys nutraukė nėštumą ne laisva valia.

Moterys, kurių partneriai nepageidavo nėštumo, net 7,4 karto dažniau nurodė, kad jų nėštumas yra nenorimas, lyginant su moterimis, kurių partneriai palankiai atsiliepė apie nėštumą. Ilgus metus moteris konsultuojanti psichiatrė doc. Palmira Rudalevičienė viename portale išsakė nuomonę, jog „klaidinga būtų teigti, kad abortas yra moters pasirinkimo laisvė“. Jos pacientės sako, kad pasirenka priešingai, negu norėtų rinktis, pasijunta įspraustos į kampą. Jos manymu, laisvę rinktis būtų teisingiau performuluoti į pasirinkimą to, kas „lieka iš bėdos“.

Taigi, fizinio bei psichologinio smurto auka yra pati moteris, kai ne savo laisvu noru, o verčiama artimųjų arba nepalankių socialinių aplinkybių, pasidaro abortą, žalojantį jos kūną bei dvasią, taip pat sunaikinantį negimusį jos vaiką.

Moters teisė žinoti apie galimas aborto pasekmes

Remiantis moksliniais tyrimais, daliai moterų po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai, kelis kartus padidėja savižudybės rizika. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, jog abortą patyrusios moterys šešis kartus dažniau linkusios į savižudybę nei tos, kurios pasirinko gimdymą.

Labai tikėtina, kad ir Lietuvoje yra panaši situacija, tačiau tokių tyrimų rasti nepavyko. Dėl vyraujančios stigmos ir kaltės jausmo net ir turėdamos akivaizdžių psichologinių problemų aborto atveju, moterys dažnai nesikreipia pagalbos į specialistus. Kad abortas traumuoja moters psichiką, tapo vadovėliniais teiginiais. Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos psichiatrijos vadovėliuose (Golder, Kaplan, kt.) tam yra skirti ištisi skyriai. Pasaulyje yra išleista dešimtys knygų ir šimtai mokslinių staipsnių, nagrinėjančių aborto pasekmes, tiesa, lietuvių kalba yra vos keletas.

Viena iš 37 veikiančių Pasaulinės psichiatrų Organizacijos sekcijų yra „Moters psichikos sveikata“. Ji kiekvieno kongreso metu ruošia savo simpoziumus, kuriuose gali dalyvauti ir mūsų psichiatrai. Ten yra nagrinėjama moters psichikai sukelta aborto žala. Kas treji metai rengiami ir atskiri šios sekcijos tarptautiniai kongresai. Šia tema yra atlikta mokslinių tyrimų, apgintos daktaro disertacijos, netgi palyginti tarpkultūriniai rodikliai.

Nors poabortinį sindromą kelios ginekologės ir Moterų lygių galimybių kovotojos bando paneigti arba primesti tik „religingoms moterėlėms“, tačiau daugybė pasaulyje atliktų tyrimų akivaizdžiai parodo, jog poabortinis sindromas egzistuoja.

Jis pasireiškia sutrikusiais moters santykiais su negimusio vaiko tėvu, pakitusiu lytiniu potraukiu, savigarbos sumažėjimu, emociniu abejingumu, priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotikų, autoagresija, dažnai moterys po aborto išgyvena pyktį, sielvartą, kaltę, depresiją, sapnuoja košmarus, jaučiasi nevertos turėti vaikų ir dėl to darosi pakartotinius abortus. Koks gi būtų tikslas neigti pasekmes, kai ne vienas konsultuojantis psichologas ar psichiatras jas pastebi ir su tuo intensyviai dirba?

O gal yra tikima, kad kuo moteris mažiau žinos, kas jos laukia, tuo lengviau „praslys“ pro aborto sukeliamą skausmingą psichologinę ir dvasinę patirtį? Psichiatrė psichoterapeutė Palmira Rudalevičienė pastebėjo, jog ypač skaudu būna toms moterims, kurių vyrai, privertę pasidaryti abortą, vėliau ima prikaišioti „nužudymą“, motyvuodami, kad ji galėjusi ir nepaklausyti jo, „galėjusi rinktis“. Iš moters imama šaipytis, emociškai šantažuoti, manipuliuoti šeimyninės dramos elementais ir tokiu būdu dar labiau traumuoti moterį, labai sėkmingai vyrui pasiteisinant, kad jis niekuo dėtas. Apie tai pasakodamos jos pacientės teigia nebenorinčios gyventi, neretai jau būna bandžiusios žudytis dėl tokių apkaltinimų bei pažeminimo. Po aborto šeimos dažnai išyra.

Problema, jog Lietuvoje nėra nei nepriklausomų konsultacijų kabinetų, nei jokių centrų krizinį (nepageidaujamą) nėštumą išgyvenančioms moterims, kur jas dėmesingai, jautriai priimtų, padėtų susigaudyti krizinėje situacijoje, informuotų apie galimas pasekmes bei esamas alternatyvas, taip pat suteiktų galimą tęstinę psichologinę, socialinę ir materialinę, finansinę pagalbą, jei jos nuspręstų gimdyti. Po tokios konsultacijos turėtų praeiti bent 3 dienos (kaip Vokietijoje) arba 7 dienos (kaip Italijoje), skirtos moters sprendimui dėl aborto apgalvoti.

Valstybės biudžete turi būti numatyta pinigų krizinio nėštumo centrams įsteigti  ir išlaikyti. Tokie konsultavimo centrai turėtų būti nepriklausomi nuo įstaigų ir asmenų, kurie daro abortus ir yra suinteresuoti gaunamomis lėšomis už abortus.

LR Sveikatos ministo įsakyme dėl nėštumo nutraukimo tvarkos yra nuostata, kurios realus įgyvendinimas šlubuoja: „ iki išduodant siuntimą nėštumui nutraukti, būtina moteriai (pageidautina ir sutuoktiniui) paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams. Šią informaciją pateikia siuntimą išduodantis gydytojas akušeris ginekologas, o pirmojo nėštumo atveju - gydytojas kartu su moterų konsultacijos vedėju. Pageidautina, kad pokalbyje dalyvautų psichologas“. Ginekologas, duodantis siuntimą abortui, dažnai ir pats nežino galimų aborto pasekmių moters psichikai, todėl, jei turi laiko ir noro, gal ir įspėja apie riziką, susijusią su galimu nevaisingumu, padidėjusią tikimybę, jog kiti moters nėštumai baigsis persileidimu, apie padidėjusią riziką vyresniame amžiuje susirgti krūties vėžiu.

Kai klausau ar skaitau sielvartaujančių dėl padarytų abortų moterų istorijas, visada girdžiu tą patį leitmotyvą: „Jeigu tik aš būčiau žinojusi“, „Man niekas nesakė, kad taip bus“. Jos girdėjo: „Susitvarkysi, ir vėl viskas bus kaip anksčiau“, „Ta pasidarė abortą, ana irgi – ir tu išgyvensi“.

Moters teisė į artimųjų ir valstybės palaikymą

O pasekmes tenka pačiai moteriai nešti, nes tie „patarėjai“ po aborto paprastai net nepaklausia: „Kaip tu? Gal tau padėti?“ Jie elgiasi, lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg gyvenimas tekėtų ta pačia vaga. Jaunystėje kartais ir pati moteris „užsimiršta“, bet brandžiame amžiuje tas skausmas ir kaltė gali smogti visu stiprumu.

Psichiatrė-psichoterapeutė P. Rudalevičienė savo darbe pastebi, jog nors moterys manė turinčios motiną, tėvą, sau artimų ir brangių žmonių, pagaliau - mylimąjį, su kuriuo alpo meilės guolyje, tačiau kai ji prašo pagalbos, klausia jų patarimo, visi atsuka nugarą ir niekas nenori nei jos, nei jos nešiojamo vaiko. Moteriai tai tampa nuosprendžiu, tai ir nulemia apsisprendimą. Taigi mylimųjų nemeilė ir būna ta pagrindinė priežastis, kuri nulemia pasirinkimą.

Kokią pagalbą gali pasiūlyti valstybė? Kol kas - jokios, na, gal kartais kelias psichologo arba psichiatro konsultacijas. O turėtų kaip kitose užsienio šalyse sistemingai vykti terapinės grupės moterims, išgyvenančioms poabortinį sindromą, kad jos išmoktų sau atleisti ir vėl atrastų gyvenimo džiaugsmą. Reiktų paminėti, jog Vilniuje kelios savanorės moterys jau ėmėsi tokios iniciatyvos, mokėsi Airijoje ir pradėjo vesti nukentėjusioms nuo aborto moterims „Rachelės“ atleidimo rekolekcijas. Teko girdėti liudijmų, jog tai iš tiesų gydo aborto sužeistas moterų ir vyrų širdis.

Vyrų vaidmuo

A. Gutmacherio instituto duomenimis, 51 proc. apklaustų moterų patvirtino, jog santykių su partneriu problemos lėmė jų apsisprendimą darytis abortą, 47 proc. moterų po aborto nekentė tų, kurie susiję su abortu, 35 proc. nekentė to vyro, nuo kurio pastojo, 22 proc. pradėjo nekęsti visų vyrų, 66 proc. nutaukė santykius su savo partneriu, o 94 proc. moterų iš viso gailėjosi, kad pasidarė abortą.

Vyrai vaidina svarbų vaidmenį moters apsisprendime gimdyti ar ne, jų parama, palaikymas ir dėmesys paskatintų moteris pasirinkti gimdymą, tačiau ir to kartais nepakanka.

Prieš keletą metų į Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipėsi vyriškis su skundu dėl dar negimusio vaiko tėvo teisės apsaugoti savo kūdikį nuo mirties tuo atveju, kai vaiko motina nori nutraukti nėštumą, o vaiko tėvas su tokiu motinos sprendimu nesutinka. Jis prašė kontrolierę A. Burneikienę suteikti teisę apsaugoti savo dar negimusį kūdikį. Tačiau šio vyro skundas buvo atmestas neįžvelgus diskriminacijos ir argumentuojant, jog moterims suteikiamos specialiosios teisės atsižvelgiant į moterų fizines ir biologines savybes, todėl yra įtvirtinta speciali moterų apsauga nėštumo, gimdymo ir vaiko žindymo metu.

Ir kokia gi ta Lietuvoje realiai įgyvendinama moters apsauga krizinio nėštumo atveju?
Pagal dabar galiojantį
1994 m. Sveikatos ministro įsakymą dėl nėštumo nutraukimo tvarkos, vyro nuomonė laikoma nereikšminga, įvardijama kaip „pageidaujamas ir sutuoktinio sutikimas“. Galbūt kai kam sunku patikėti, bet ir vyrai gedi dėl savo prarastų vaikų aborto metu.

Abortas ar gimdymas po išprievartavimo?

Iš beveik 200 JAV tirpastojusių po išprievartavimo moterų 89 proc. teigė besigailinčios, kad nutraukė nėštumą, jos pažymėjo, jog seksualinis išnaudojimas nebuvo toks sunkus ir traumuojantis kaip pats abortas, 90 proc. jų teigė, jog bandytų atkalbėti nuo aborto kitas po išprievartavimo pastojusias moteris.

Tik 7proc. respondenčių teigė, jog abortas po išprievartavimo „įprastai” duoda naudos. Negana to, visos respondentės, nusprendusios gimdyti po išprievartavimo, teigė nesigailinčios tokio sprendimo.

Psichologai teigia, jog abortas yra pakartotinė patirtos seksualinės prievartos trauma, jis yra ir atsakas į moters patirtą smurtą, ir tuo pačiu smurtas prieš negimusį vaiką bei save.

Moters teisė į privatų gyvenimą prieš vaiko teisę į gyvybę

Negimusio vaiko teisė į gyvybę nėra užtikrinama Lietuvos įstatymais, nes moters įsčiose augantis vaikas nėra laikomas žmogumi, nors jis ir nėra jos kūnas. Mokslo įrodyta, jog tai - atskiras, nors ir mažas, žmogus, kuris šiuolaikinės medicinos dėka turi šansus išgyventi jau būdamas 22 savaičių. Vokietijoje, Fuldos mieste, gimė 21 nėštumo savaitės ir penkių dienų, 460g. sverianti mergaitė Frieda ir išgyveno. 2004 metais Čikagoje gimė sesutės dvynės, viena iš jų tesvėrė 244 gramus ir buvo 25 centimetrų ūgio, ji taip pat išgyveno ir auga sveika.

Paradoksalu, bet įstatymu įtvirtinama, jog žmogus yra beteisis iki paties gimimo, jei moteris jo nenori ir pageidauja aborto. Šiuolaikiniais echoskopo aparatais galime patys pamatyti, kad tai yra toks pats žmogus, tik dar motinos įsčiose, o ne ant gimdymo stalo.

2004 m. Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje prieš Prancūziją pripažįstama kiekvienos šalies teisė apsispręsti, bet kartu ir pažymima, kad žmogaus embrionas/vaisius – priklauso žmonių giminei. Taip pat teigiama, kad neatmetama galimybė, jog Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 2 straipsnis, sakantis, jog kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas, gali būti taikomas ir negimusiam vaikui.

Vis dėlto negimusio vaiko teisė į gyvybę kertasi su kitais interesais, tokiais, kaip moters teisė į privatų gyvenimą, moters gyvybė ir sveikata ir t. t. Nemažai valstybių, siekdamos suderinti skirtingus interesus, stengiasi, nors ir netiesiogiai, suteikti tam tikrą dalį teisės į gyvybės apsaugą ir įsčiose augantiems vaikams.

Tiek abortų draudimo, tiek leidimo atveju Lietuvoje reikia pradėti plėtoti abortų prevencijos sistemą, kad moksleiviai, studentai, visuomenės sveikatos ir kiti specialistai suprastų abortų problemos sudėtingumą ir rimtumą bei atsakingai priimtų sprendimus, nulemiančius savo ir kitų gyvenimus.

Kaip geriausiai apsaugoti tiek moterį, tiek jos įsčiose augantį vaiką nuo pražūtingų aborto pasekmių, atsakykime kiekvienas pats sau.

Pabaigoje pasiremsiu daugelio moterų gerbiamos ir mylimos, nedarančios abortų ginekologės Bangos Kulikauskaitės mintimi, išsakyta po eisenos „Už Gyvybę 2013”: „ Norisi prisijungti prie iniciatyvių žmonių, kurie daro tokius žygius, kad visuomenė pamatytų, jog abortas nėra taip paprasta, nekalta ir normalu. Net jeigu valstybės įstatymas tai leidžia, nereiškia, jog tai yra teisinga“.

Zita Tomilinienė,

trijų vaikų mama, socialinė darbuotoja

 

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI