Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Lina Vėželienė. "Aš buvau laisva rinktis".

2015 m. vasario 04 d.

,,Aš buvau laisva rinktis” arba ,,aš esu laisva rinktis” , – tokie moterų teiginiai aborto kontekste skamba ganėtinai keistai, ir įneša nemažai moralinės painiavos į moters gyvenimą. Pirmiausia, dėl manipuliavimo sąvokomis. Nesunku pritarti tokiam bendražmogiškam teiginiui, kad bet kuris žmogus turi pasirinkimo laisvę. Bet labai sunku pritarti tam, kaip praktiškai pritaikoma ši abstrakti idėja. O praktiškai, dažniausiai, ji suvokiama, kaip: ,,aš esu laisvas, todėl aš pats (pati) renkuosi“. Remiuosi realių moterų gyvenimo istorijomis ir galiu teigti, kad bet kuris pasirinkimas žmogaus gyvenime neišvengiamai yra jo pasirinkimo laisvės realizacija, deja retai kada tai būna laisvo žmogaus pasirinkimas.

Stojusi prieš nepageidaujamo nėštumo faktą, nereta moteris stveriasi šios plačiai eskaluojamos idėjos, kad ji laisva rinktis, ką daryti su savo kūnu. Ir ji teisi. Ji yra laisva rinktis. Bet ar tikrai ji laisva?

Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas žodį ,,laisvė” aiškina kaip „nebuvimą apribojimų, varžančių visuomeninį politinį gyvenimą bei visuomenės ar atskiro jos nario veikimą, nepriklausymą, (…) teisę nevaržomai reikšti savo ar visuomenės nuomonę, ginti reikalus (…) turėjimą valios daryti, ką nori (…)“.

Remiantis šia laisvės samprata, savaime suprantama, kad toks nepageidaujamas pokytis, kaip nelauktas nėštumas, sukuria įvairius socialinius, profesinius ar kokius kitus apribojimus, suvaržo visuomeninį politinį gyvenimą. Moteris, norinti susigrąžinti savo laisvę, turi teisę pašalinti visas ją ribojančias kliūtis. Kas dažniausiai ir daroma. Tačiau ar moteris rinkdamasi tokį išsilaisvinimą, pasirinkimo momentu yra laisva?

Romėnų politikas ir filosofas Ciceronas (106-43 m. pr. m. e.) teigė, kad ,,mes esame tikrai laisvi, kai išsaugome sugebėjimą svarstyti savarankiškai, kai būtinybė nepriverčia mus ginti svetimų nuomonių.“ Apie ką dažniausiai mąsto prieš nepageidaujamo nėštumo faktą stovinti moteris?

Apie šį gyvenimo momentą kalbėjau ne su viena moterimi. Viena iš jų, sutiko pasidalinti savo patyrimu: ,,Sužinojus, kad laukiuosi kūdikio, daugiau, manau, impulsyviai kilo mintis, jog negimdysiu, jog nenoriu dabar dar vieno vaiko (tuo metu jau buvo vienas vaikas šeimoje), ir to sprendimas – abortas. Tokį mano galvojimą, neabejoju, įtakojo esami santykiai šeimoje, kurie tuo metu buvo ypač pašliję, mano savijauta, jausmai, emocijos. Su vyru gyvenome jau 5 metus. Nuolatiniai barniai šeimoje, priekaištai vienas kitam, kasdieniai vyro išgėrinėjimai po darbo ir dėmesio skyrimas draugams, o ne man, tarsi vis labiau artino mane prie tokio galvojimo ir sprendimo tuo metu giliai nesvarstant. Atrodė, pamenu, tuo metu nemačiau kitos išeities – tik abortas. Žinia apie nėštumą, apie dar vieną užsimezgusią gyvybę manyje, įnešė chaosą mano mintyse ir jausmuose. Jis nebuvo lauktas, planuotas, norėtas ir kurtas abiejų. Tai buvo netyčiukas, tiesiog kasdienių seksualinių santykių su vyru pasekmė. Juk atlikau moters, žmonos pareigą šeimoje. Galvojau tik apie save, savo savijautą, koks būtų gyvenimas toliau, jei gimdyčiau. Baugino ateitis, nežinomybė – o kas, jei gimdysiu ir vėliau teks du vaikus auginti vienai. Nesijaučiau esanti tam pasirengus, nei psichologiškai, nei fiziškai, nei moraliai.“

Pasak, Viktoro Franklo, pagal savo pasireiškimą žmogaus kasdienybėje, yra dvi laisvės rūšys: laisvė – ,,nuo“ ir laisvė – ,,kam“. ,,Tai, nuo ko žmogus gali būti laisvas yra genamojo būtis […]; tai, kam žmogus laisvas, yra atsakinga būtis“ (V. Frankl).

Pirmoji laisvės samprata pilnai atitinka pateiktai Lietuvių kalbos žodyne. Tai laisvė nuo nepageidaujamų pokyčių, apribojimų ir galimų suvaržymų. Tokios laisvės siekiantis žmogus yra genamas baimių. Antrosios laisvės siekiantis žmogus yra lydimas drąsos ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą (-us). Mano pateiktoje interviu ištraukoje, labai aiškiai išreikšta ,,genamojo būties“ laisvė. Moteris bėga nuo savo baimių, nuo nepasitikėjimo santykiais, nuo neužtikrintumo dėl ateities. Tai nebuvo sąmoningas, laisvo ir atsakingo žmogaus pasirinkimas. Nebuvo toks pasirinkimas, kuomet žmogus priima sprendimą neribojamas aplinkybių, prastų santykių ar baimių, kuomet jis gali veikti laisvai ir realiai suvokia, kad yra ir kitų alternatyvų.

Dabar teisėtai kyla klausimas, ar būdama iš tiesų laisva, moteris pasirinktų abortą? Sąmoningai, drąsiai, atsakingai apsvarsčiusi visas galimas fizines ir psichologines pasekmes, tam kad vėliau nevargintų savęs nei kaltės išgyvenimais, nei sąžinės priekaištais? Sartre (1957) kažkada yra sakęs, kad būti atsakingu, reiškia būti nenuginčijamu autoriumi įvykių ir daiktų. Ar sąmoningas, laisvas žmogus iš tiesų nori būti autoriumi sprendimo, atimančio galimybę gimti kitam žmogui? Manau tokia galimybė yra, tačiau mano praktikoje tokių atvejų nepasitaikė.

Dirbdama su moterimis, visais atvejais be išimties, susidurdavau su vienokia ar kitokia nelaisvės apraiška, kai tik būdavo priimamas sprendimas nutraukti natūralius kito žmogaus gimties procesus. Mano praktikoje sutiktos moterys, priėmusios sprendimą nutraukti nėštumą, dažniausiai tą darydavo iš didelio nesaugumo, dėl to, kad jautėsi atstumtos, vienišos, išsigandusios, nemylimos, įkalintos kitų žmonių vertinimuose ir lūkesčiuose. Aborto priešininkai teigia, kad pasirinkimas darytis abortą yra moters dvasinio ir emocinio skurdo padarinys. Nepritarčiau tokiam vertinimui. Sunku būtų mano kalbintas moteris apibūdinti kaip emociškai ar dvasiškai skurdžias. Net gi priešingai, post factum jos aiškiai suvokia, kokia jų sprendimo kaina, kokia moralinė vertė, kokias tai turi pasekmes jų tolesnei gyvenimo kokybei. Panašiau, kad sprendimas daryti abortą, tai užspeisto į kampą žmogaus bandymas rasti išeitį. Kitais žodžiais tariant, itin nelaisvo žmogaus bandymas kažką pakeisti. Man tai panašu į psichologinio tunelio efektą, apie kurį kalba, potencialius savižudžius konsultuojantys kolegos.

Apie panašiai tokią savo būseną pasakoja Gabrielė:
,,Pasirinkdama abortą nesvarsčiau ir nesuvokiau to pasekmių, nors atėjusi į ligoninę turėjau pokalbį su gydytoja ir su dar kažkokia to personalo darbuotoja (gal seselė), kurios bandė pasakyti, parodyti man mano pasirinkimo realybę, kad daugiau suprasčiau, ką darau. Nėštumas buvo apie 9-10 savaičių. Jos, pamenu, nemoralizavo, nesmerkė, tik tarsi bandė suprasti tokį mano pasirinkimą (kas, beje, mano atmintyje yra išlikę iki dabar – žodžiai, ten buvusių žmonių siluetai, palatoje ar operacinėje esantys daiktai), aiškintis, tuo padėdamos ir man labiau suprasti, ką ruošiuosi daryti. Iki dabar pamenu kažkurios jų klausimą – „ar tikrai tu nori tą daryti?“. Dabar suprantu, kad jau buvau pasirinkusi. Pamenu, norėjosi tik greičiau tą padaryti ir kuo greičiau pabėgti iš ten.“

Mano klausimas Gabrielei: ,,Laisvas rinktis žmogus turi turėti bent jau du pasirinkimo variantus. Kaip suprantu, tu rinkaisi iš vieno. Kas Tau galėjo padėti rimčiau apsvarstyti vaiko gimdymo variantą?“

,,Nežinau, man sunku pasakyti dabar… Atsakomybės suvokimas, vertybės, savęs pažinimas ar dar kas nors. Tuo metu tai bandė daryti ligoninėje, kažkaip atverti mane sąmoningumui, mano pasirinkimo suvokimui, bet joms nepavyko. Buvau tarsi akla ir kurčia. Vyras taip pat žinojo, sakė – „daryk kaip nori“. Man tuo metu atrodė, kad jam nerūpėjo, ką aš bedaryčiau. Bent jau dabar nepamenu. Taigi, buvau viena su savo sprendimu ir dariau taip, kaip tuo metu suvokiau“.

Klausimas: ,,Psichiatrai kelia versiją, kad egzistuoja poabortinis sindromas, tai yra abortą priskiria psichologinės traumos kategorijai ir moters poabortinę būseną vertina kaip potrauminio streso sutrikimą su tam tikrais tipiniais simptomais. Ar Tu jauti aborto pasekmes savo gyvenime?“

,,Iki dabar pamenu medžius, kuriuos mačiau eidama iš ligoninės, pamenu palatą, lovą, baltus drabužius, atrodo lyg ir žmonių veidus dar nešiojuosi iki dabar. Ir dar kai ką pamenu, ką taip pat nešiojuosi iki šiol. Atsibudusi anksčiau po narkozės, bet dar gulėdama ant operacinio stalo girdžiu piktus (kaip man tuomet atrodė) gydytojos žodžius: „Dieve mano, čia jau visas vaikas. Kad jos matytų…“. Geriau būčiau to negirdėjusi, nes ir po kažkur daugiau nei 25 metų atrodo viską girdžiu kaip dabar.

Visiškai pritariu nuomonei, kad abortas, tai gili psichologinė, dvasinė trauma visam likusiam žmogaus gyvenimui. Jau sakiau apie pamenamus iš karto išėjus iš ligoninės dalykus, kurie tarsi „įsirėžė“ mano atminty visam gyvenimui. Ir daugiau nei po 25 metų jie išlikę tokie pat. Kartais tie prisiminimai iškildavo tokie ryškūs, kad buvo nepakeliami. Didžiulis kaltės jausmas, persekiojantis iki dabar, noras išnykti, nes nužudžiau žmogų ir niekaip negaliu to pakeisti. Negana to, per visą savo gyvenimą tarsi visur matau įvairius ženklus, primenančius man apie tai, ką aš padariau. Dažnai gaunamos įvairių angelų statulėlės man primena mano nužudytą vaiką, kad jis tokiu būdu ateina pas mane. Vis tiek ateina, ieško manęs. Nuolatos gyvenu kaltėje ir prašyme Dievo atleidimo už tai. Jaučiu Dievo globą, kitaip tikriausiai seniai nebūtų manęs gyvųjų tarpe. Savo gyvenime teko sutikti žmonių, kurie realiai padėjo palengvinti mano būsenos naštą. Laidojau negimusį vaiką, meldžiausi, atgailavau, perdaviau juos Dievo globai, dalinausi sunkumu su visais, kurie norėjo, buvo pasirengę dalį jo iš manęs paimti. Tačiau to nepakanka, nors palengvėjimas yra“.

Klausimas: ,,Savo praktikoje pastebiu, kad moterys patyrusios abortą turi ypatingą santykį su savo kūnu. Tas santykis pasižymi tam tikru skilimu, kuomet Aš ir mano kūnas yra suvokiami kaip du nesusiję dalykai. Su kūnu moteris elgiasi tarsi su daiktu. Pavyzdžiui, į seksualinius santykius žiūri kaip į su sielos dalykais nesusijusį veiksmą. Moteris su savo kūnu tarsi sukuria tam tikrus dalykinius santykius: kelia jam reikalavimus, neprižiūri, nemėgsta arba skiria perdėtai daug dėmesio. Tampa savo kūno vartotoja. Tai yra, elgiasi taip, tarsi jos kūnas būtų kažkas kitas nei ji pati. Ar keitėsi Tavo santykis su savo kūnu po aborto? Ar keitėsi požiūris į seksualinius santykius?“

,,Tuomet apie tai, koks mano santykis su kūnu, nesvarsčiau, negalvojau. Tačiau dabar, po nuolatinės kelionės į savęs pažinimą, atpažįstu, kad mano kūnas ir aš, tai tarsi du atskiri dalykai. Kūnas, kurį galiu išnaudoti, elgtis su juo taip, kaip man norisi, kartais prižiūrėti, puoselėti, o kartais skriausti, gailėtis ar tiesiog nekęsti jo. Jis – tarsi atskira planeta, į kurią turiu tam tikrą teisę užsukti, lankytis, tvarkytis joje. Kai tai atpažinau, pasidarė baisu, norėjosi sujungti, suvienyti. Kartais jausdavausi, kad galiu vieną dieną netekti savo kūno. Tokios patirtys kėlė dar didesnį siaubą – tuomet kas aš esu, klausdavau savęs. Tokiais momentais norėdavosi tiesiog išnykti.
Seksualiniai santykiai su vyru buvo tarsi automatizmu grįstas dalykas. Dariau tai, nes tai buvo mano pareiga, jis to norėjo. O aš – nežinau, ar norėjau, nejaučiau to noro. Vėliau jie nutrūko“.

Klausimas: ,,Spaudoje randame įvairiausių abortą reiškiančių sąvokų: ,,nėštumo nutraukimas“, ,,išvalymas“, ,,gimdos biomasės pašalinimas“, ,,nepageidaujamų lytinių santykių pasekmių pašalinimas“, ,,nusikaltimas“ ir pan… Kokiu žodžiu Tu pasirinktum vadinti tai, ką šiame dialoge vadinome abortu?“

,,Žmogžudystė“.

Tai gi štai tokia vienos moters vieno aborto istorija. Kaip ir bet kuri (-is) laisvos demokratiškos visuomenės pilietė (-is), ji turėjo teisę į savo kūną, taip pat turėjo pasirinkimo laisvę, nes tai yra mūsų visų prigimtinė duotybė.

Liūdniausia, kad abstrakti egzistencinė pasirinkimo laisvė pernelyg dažnai ,,prakišama“ vietoje realaus laisvo žmogaus turėjimo iš ko rinktis. Net ir praėjus daug metų, moterys, vis dar išgyvena kaltę dėl nutraukto nėštumo, ir vis dar tvirtai laikosi įsitikinimo: ,,Aš buvau laisva rinktis“…

 Šaltinis:  www.gyvojipsichologija.lt 

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI