Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Užuosti, į kurią pusę eiti, kad išliktum vyru

Kalbėdami apie nėštumą ar sprendimą jį nutraukti, dažnai didžiausią dėmesį telkiame į moterį, vyrą tarsi nustumdami į šalį. Savo patirtimi apie tai, kiek šį sprendimą ir moters saugumo jausmą lemia vyras bei patarimais nerimaujančiam būsimam tėvui  dalijasi Vytenis Išganaitis, 41 metų vilnietis, santuokoje gyvenantis 18 metų ir su žmona Nora auginantis 6 vaikus: vyriausiai dukrai – 17 metų, jauniausiam sūnui – vieni.

Šįkart pakalbėkime apie vyro įtaką moters apsisprendimui gimdyti ar nutraukti nėštumą. Koks šioje situacijoje vyro vaidmuo?

Be manęs šešių vaikų nebūtų.

Moteris juk negali susilaukti vaiko be vyro, juo labiau vyras negali vienas sau pastoti, net jei ir labai norėtų. Abu nusprendžia, kad nori draugauti, bučiuotis, mylėtis. Logiška seka būtų, kad abu nuspręstų ir gimdyti. Mes kartu sprendžiame, kokios spalvos sofą ar kokio modelio telefoną pirkti, tai ar gali būti vaiko gimimas tik vieno iš mūsų sprendimas? Vaiko gimimas visada turėtų būti visų pasirinkimų sąrašo viršuje. Kitaip mes sumaterialėjame, pradedame vartoti ir valgyti vienas kitą.

Žmogaus gimimas, tiksliau dalyvavimas jame, kaip gyvenimo prioritetas, ryškėjo po truputį. Noras susilaukti vaikų labai gerai atspindi mano ir žmonos tarpusavio santykius. Šiuo metu auginame šešis vaikus, ir kiekvienas iš jų ženklina tam tikrą mūsų santykių etapą. Pirmieji vaikai buvo vadinamieji „netyčiukai“, tokie buvo ir mūsų santykiai – tarsi netyčia supuolę, kai vieną galima lengvai pakeisti kitu. Taigi vienas į kitą rėmėmės atsargiai, į santuoką buvome įkėlę tik po vieną koją, dairėmės į šalis, galbūt ieškodami patvirtinimo, kad esame gražūs, protingi, stiprūs, sėkmingi, o galbūt tiesiog dairėmės atsarginio išėjimo iš tokių santykių.

Turėjome atlaikyti daugybę išbandymų, atrasti tikėjimą, Dievą ir iš naujo vienas kitą, kad suvoktume, jog po vieną nieko prasminga šiame gyvenime negalime nuveikti. Kaip vieną gražiausių savo išgyvenimų prisimenu, kai augindami tris vaikus nusprendėm, jog norim susilaukti dar. Kartą vaikštinėjau užsisvajojęs po laukus ir galvojau būsimų vaikų vardus: jeigu berniukas – toks vardas, jeigu mergaitė – toks. Mano svajonės buvo viršytos su kaupu – gimė dvyniai, berniukas ir mergaitė.

Apie tą laiką iš žmonos sulaukiau didžiausio per savo gyvenimą pagyrimo – „žinau, kad tu viskuo pasirūpinsi, kad ir kas nutiktų“. Tarpusavio santykių tvirtumas ir tarpusavio pasitikėjimas leido ištarti „TAIP“ ir mūsų šeštam vaikui. Nors ir iš anksto žinojom, ryžomės gimdyti vaiką su Dauno sindromu. Dilemos „gimdyti ar negimdyti“ net nekilo.

Ar pritartumėte, kad moteris greičiausiai nesirinktų aborto, jei jaustų vyro palaikymą?

Žinoma, palaikymas būtinas, čia gi kalbame ne apie katytės ar šuniuko įsigijimą, o apie žmogų. Moterį, ypač jeigu kalbame apie neplanuotą nėštumą, užgriūna didelė atsakomybė, ar ji sugebės pagimdyti, auginti ir auklėti. Kitas dalykas – neišvengiamai teks keisti gyvenimo būdą, atidėti, o gal net atsisakyti studijų, karjeros, laisvalaikio ir kitų norų bei planų. Kalbu tai, nes pats patyriau savo šeimoje. Pirmieji trys mūsų nėštumai buvo vadinamieji „neplanuoti“ (koks paradoksas, pažįstu nemažai porų, kurios ir planuoja, bet negali pastoti!), ir tikrai, žinia apie kiekvieną iš jų sukėlė tam tikrą sumaištį. Kai laukėmės pirmojo vaiko, buvome dar studentai, neturėjome nei pajamų, nei savo būsto. Tačiau tuo metu nusprendžiau pasipiršti Norai ir kurti šeimą. Aš pasakiau, jog noriu, kad būtum mano žmona. (Ji tarsi nenoromis sutiko, nors praėjus daugeliui metų prisipažino, kad tai jai buvo be galo svarbu.) Mečiau studijas ir pradėjau dirbti. Greičiausiai šie mano žingsniai išsaugojo mūsų pirmojo vaiko gyvybę – Nora lengviau galėjo atsisakyti jai siūlomų „patikimų“ ginekologų paslaugų ir pagundos vėl gyventi lyg nieko nebūtų atsitikę. Ir dar, esu įsitikinęs, po aborto mūsų draugystė būtų nutrūkusi, nebūtume galėję žiūrėti vienas kitam į akis.

Antro mūsų vaiko beldimasis į pasaulį nesukėlė tiek nerimo ir pokyčių, – matyt, palaikė mintis, kad jei auginame vieną, pajėgsime ir du. Ir, aišku, nereikia nurašyti visuomenės stereotipo, kad du vaikai yra „normalu“. Kas tiko antram vaikui, nebetiko trečiam. Abu jautėm, kad, sakydami „Taip“ trečiam vaikui, peržengiame tam tikrą ribą, tampame „nenormalūs“ (abu su žmona esam iš dviejų vaikų šeimų, ir tuo metu nebuvome pažįstami nė su viena šeima, kuri augintų tris ir daugiau vaikų), o tai daryti tikrai nėra lengva, palaikymo iš šalies norėjosi. Pamenu, kai tarsi jau buvome susitaikę su ta naujiena, vieną vakarą Nora užsiminė, kad svarsto galimybę nutraukti nėštumą. Pajutau, kad neverta gilintis į išsakytus argumentus (tiesą sakant, jie nesiskyrė nuo pirmo ir antro nėštumų – ar sugebėsim, ar pajėgsim, ar bus kur ir iš ko gyventi...), – žmona kreipiasi ne į buhalterį, kuris galėtų apskaičiuoti ir pasakyti, ar apsimoka gimdyti trečią vaiką. Ji prašė padėti apsispręsti ir pasidalinti atsakomybę dėl priimto sprendimo. Tą vakarą man išsprūdo tik nerišlus sakinys, kad noriu to vaiko, paliečiau žmonos ranką, bet to ir užteko. Kitą dieną žmona jau dairėsi drabužėlių naujagimiui. Mums gimė sūnus, tvirtas kaip liūtas.

Kaip manytumėt, ar abortą pasirinkusi pora pagrįstai raminasi mintimi, kad, kaip dažnai tikimasi, po visko toliau gyvens lyg nieko nebūtų nutikę?

Ačiū Dievui, mes šio kelio nepasirinkome, nors kaip minėjau, tai svarstėme. Manau, kad ši klaida paslėpta po tokiomis sąvokomis kaip abortas, nėštumo nutraukimas ar tiesiog procedūra. Jos užliūliuoja, paslepia ir neleidžia aiškiai suvokti, apie ką kalbame. Artimiausi žmonės, kai laukėmės vaikučio su Dauno sindromu, primygtinai siūlė pasinaudoti tokia „paslauga“, nes jos esą tam tikslui ir sukurtos. Tas tikslas – tai mirtis, o man norisi gyvenimo, todėl atsisakau tokių paslaugų, kaip ir jiems nesiūlau pasinaudoti eutanazijos paslauga.

Jeigu tą „paslaugą“ pavadintume tikruoju žodžiu, t. y. mano ir tavo meilės vaisiaus nužudymu, niekam nekiltų abejonių, kad kalbame apie mūsų pačių vaiko žmogžudystę ir kartu apie mūsų meilės laidotuves. Neįsivaizduoju, kaip po to galima toliau ramiai šnekučiuotis su žmona, dalintis savo džiaugsmais ir nerimais, paimti už rankos, bučiuotis, mylėtis, iš ryto pasiūlyti kavos.

Kas kartais nesuprantama suaugusiesiems, vaikams akivaizdžiau. Kartą iš Šeimos centro parnešiau namo 3 mėnesių vaisiaus muliažą. Parodžiau vaikams ir jiems nekilo nė mažiausios abejonės, kad tai – žmogutis. Jiems sunkiai galėjau paaiškinti kitą dalyką, kuris mums, suaugusiesiems, dažnai būna savaime suprantamas, – kad mūsų valstybėje galima tokius žmogučius žudyti ir nebūti pasodintam į kalėjimą. Deja, tai užtušuojama teisinėmis sąvokomis ir tariamomis žmogaus teisėmis. Tik aplanko abejonė, apie kokias mes teises kalbame, kai žmogus neturi pagrindinės teisės – gimti.

Esu dėkingas savo vaikams, jog iš jų lūpų nesu girdėjęs nusiskundimų, kad jų per daug ar kad norėtų būti vienturčiai šeimoje. Pabūti su tėčiu ar mama dviese – taip, bet atsisakyti brolių ir sesių – ne. Augindami mažiau vaikų, greičiausiai turėtume daugiau erdvės namuose, įvairesnių technikos stebuklų, gal važinėtume naujesniu automobiliu, daugiau ir toliau keliautume. Bet ir dabar nėra taip buvę, kad neturėtume kur gyventi, kuo apsirengti ar ko pavalgyti. Svarbiausia, kad, negalėdami patenkinti visų savo norų, paliekame erdvės stokai, kuri geriausiai nusako mūsų būvį šiame pasaulyje – esminį ribotumą. Mes gimstame bejėgiai, net užaugę negauname visko, ko norime, o į senatvę vėl tampame bejėgiai. Viliuosi, kad stokos pajautimas leidžia rastis susitaikymui ir dėkingumui už tai, ką turi, o ne burnoti dėl to, kad kai ko neturi.

Nelauktas nėštumas sukelia sumaištį, abejonių, baimę, nerimą net tokioms šeimas, kur, sakytum, nestokojama nei laimės, nei pagrindo po kojomis. Tačiau jaunoms ar, priešingai, vyresnėms poroms, emocinio ar materialinio stabilumo nesusikūrusioms poroms tokia žinia dar didesnis išbandymas. Kur ieškoti palaikymo patiems vyrams, jei jie dar negali tapti atrama savo moteriai? Ką patartumėte nerimaujančiam vyrui?

Geriausia, kai vyrus augina ir auklėja vyrai, t. y. tėvai. Deja, šiais laikais vyrus dažniau augina moterys – jų mamos ir močiutės. Tokie vyrai užaugę geriausiu atveju sugeba būti moters draugėmis, bet ne atramomis. Pats irgi negaliu pasigirti dideliu pasitikėjimu savimi ir vyriškų savybių pertekliumi, dažnai pats pasiduodu nerimui, dairausi atramos, kai norisi pačiam ja būti. Mano tėvas toli gražu nebuvo mylinčio, drąsaus ir valingo vyro pavyzdys, tačiau savo gyvenime sutikau kitų vyrų, į kuriuos galėjau remtis. Tai visų pirma mano seneliai. Vienas jų buvo kieto būdo kaimo stačiokas, kuris daug ką darė ne tiek iš meilės, kiek iš užsispyrimo. Iš jo negalėjau mokytis meilės savo žmonai ir vaikams, tačiau jis parodė, kaip dirbti negailint jėgų. Kitas senelis buvo atsidavimo savo šeimai pavyzdys. Jis mokė būti nuolankiam, kad kitiems, esantiems šalia, jo būtų geriau.

Kiti sutikti vyrai nepaliko tokių ryškių pėdsakų mano sieloje, tačiau esu dėkingas savo draugų tėvams, ir ypač savo uošviui už tą „kvapą“, kuris leidžia nepaklysti ir užuosti, į kurią pusę eiti, kad išliktum vyru.

O ką patarčiau nerimaujančiam vyrui? Visų pirma prisiimti atsakomybę už savo šeimą – žmoną, vaikus, sergančius artimuosius, t. y. būti šeimos galva. Kaip tai daryti? Vienam gal grįžti po darbo iš karto namo. Kitam išgerti vakare ne tris, o du butelius alaus. O kitą kartą paaukoti mėgstamos krepšinio komandos lemiamas varžybas. T. y. žengti bent vieną mažą žingsnį link šeimos, o tada jau galima kreiptis pagalbos ne tik į dangiškąjį Tėvą, bet ir į žmoną, vaikus, draugus, gimines ir net kaimynus. Juk Dievo pagalba dažniausiai ir ateina per juos, o tada išsisklaido nerimas, ateina ramybė, kuria gali pasidalinti su stokojančiais, nepamesdamas svarbaus prioriteto: žmona, vaikai, kiti artimieji.

Labai ačiū už pasidalijimą ir išsakytas mintis.

Kalbino Dangė Vitkienė

Bernardinai.lt

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI