Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Karjera man buvo svarbiau

Apsisprendžiau nutraukti nėštumą, kai man buvo 21- eri. Buvau netekėjusi, turėjau penkeriais metais vyresnį draugą. Aš mokiausi med. seserų mokykloje. Kai sužinojau, kad laukiuosi, beveik nesvarsčiau, ką darysiu. Sukilo mano ambicijos, pasakiau sau, kad privalau baigti mokslus ir pati užsidirbti. Nenoriu būti draugo išlaikytinė. Man atrodė, kad tai labai pakenktų mano savivertei. Mūsų šeimoje buvo tokia nuostata, kad moteris neturi būti kaip koks „priedas“ prie vyro. Mama vis kartodavo, kad šiuolaikinė moteris turi būti laisva, nepriklausoma, neturėtų pasikliauti vyru, bet pati „stovėti ant kojų“.

Niekam nesakiau, kad pasidariau abortą. Maniau, kad tai tik mano reikalas. Tuo metu man svarbiausia buvo tiesiog pašalinti problemą, todėl į procesą nesigilinau, nors kaip būsimoji med. sesuo gal ir privalėjau. Labiausiai norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Kai reikia tvarkyti nemalonius reikalus, tai turi suimti save į rankas ir tiesiog padaryti. Sutvarkiau „tą reikalą“ ir tiek.
    
Po metų pirmą kartą atlikau praktiką ginekologijos skyriuje ir tada pamačiau visa tai „iš šono“. Taip pat pirmą kartą gyvenime mačiau ašaras gydytojo akyse. Niekada nebuvau mačiusi verkiančio vyro, man buvo keista. Įsivaizdavau, kad tikri vyrai ir tikri gydytojai neverkia. Ir dar matant moterims. Su sesele turėjom tikrinti, ar visos kūnelio dalys išimtos. Demonstravau ištvermę sakydama, kad tai tik darbas, kai reikia, pavyzdžiui, ištraukti iš kūno kokį nors įstrigusį svetimkūnį. Dirbdamos seselėmis visko dar prisižiūrėsim. Ir labai įsižeidžiau, kai gydytojas paprašė manęs patylėti. Pagalvojau – ne tik skystas, bet dar ir storžievis. Du viename. Dabar viską matau kitaip...

Net nepagalvojau, kad dėl savo buvusio aborto turėsiu problemų, juo labiau, kad aš būsimoji medikė ir šiaip stipri moteris. Tik vėliau paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta. Gavusi diplomą, ištekėjau ir vėl pastojau, tada prasidėjo keisti dalykai. Mane apėmė baimė. Net ne baimė, o panika. Į naują gyvybę mano kūnas reagavo paniškai. Man prasidėjo košmarai ir naktiniai dusimai. Išpildavo šaltas prakaitas, širdis daužėsi, aš beveik negalėdavau miegoti. Rodės, mirštu. Niekada nebūčiau to siejusi su abortu. Psichologė man negalėjo padėti, nes aš negalėjau jai nieko paaiškinti. Nėštumas buvo planuotas, visos sąlygos auginti vaiką yra, vyras jo nori, vaisius vystosi normaliai. Į psichikos ligą nepanašu, bet sutrikimas akivaizdus. Kartą beveik praradusi kantrybę, ji pasakė: „Jei viskas gerai, tai kodėl gi blogai?“ Aš nežinojau. Bet man buvo taip bloga! Lankydamasi pas psichologę, turėdavau pereiti parką. Kai pamatydavau mamas su kūdikiais vėžimėliuose, man imdavo trūkti oro, lyg mane kažkas smaugtų. Norėdavau nusisukti. Kai jai papasakojau, ji pasakė, kad tai rodo per didelį susirūpinimą dėl vaikelio. Taip kartais būna laukiantis pirmagimio. Išėjau, o mano viduje skambėjo žodis “pirmagimis”. Pirmagimis? Čia pirmagimis? Namuose taip verkiau, kaip niekada gyvenime. Taip, aš dabar nėščia iškart dviem vaikais -  ir antruoju, ir savo nužudytu pirmagimiu, kurio niekada nemačiau ir kurio nebepamatysiu! Jis keturis metus gyveno manyje, man nesuvokiant. Ne - nenorint suvokti. Bijant suvokti. Baisiausia, kad supratimas atėjo staiga, užgriuvo kaip lavina. Jaučiau, lyg kažkas mane staigiu judesiu išstūmė iš tamsos į tokią ryškią šviesą, kad akys to negalėjo pakelti. Pirmą kartą po ketverių metų prisiminiau, kad tai įvyko birželio 9 dieną. Prisiminiau viską, net smulkmenas. Apėmė toks beviltiškas praradimo jausmas, kad niekam to nelinkėčiau patirti!

Monika

 

 

Laiškų kalba netaisyta.

 

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI