Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Pastojau nesulaukusi pilnametystės...

17 metų Audronė tapo nėščia. Laukėsi nuo savo vaikino – pirmosios meilės. Santykiai jau buvo pašliję. Audronės motina matė, kad dukra kremtasi. Mergina prisipažino, kad nori nusižudyti. Sužinojusi apie nėštumą, motina dukters nesmerkė, tik pasakė: „Turime nutarti, ką daryti“.

Buvo galimybė gimdyti ar išvežti vaiką pas močiutę, sakyti, kad tai – motinos vaikas. Kitas pasirinkimas – abortas.
Būdama nėščia ir atstumta vaikino, ji bijojo, kad ir jos vaikas išgyvens atstūmimą. Baimė ir nežinia, situacijos rimtumo nesuvokimas stūmė ją darytis abortą.

„Tuo metu nesuvokiau, kad kažką žudau. Girdėjau daugybę paaiškinimų, kad daug kas tai daro ir čia nieko tokio. Be to, man reikėjo baigti 12 klasę, svajojau studijuoti aktorinį meną. Vaikas būtų tam trukdęs. Bet jei mano gydytoja, mama ar draugė tuo metu  būtų parodžiusios embriono nuotrauką ir nors užsiminusios, kad mes žudysim gyvą vaiką, būčiau bėgte bėgusi, skriste skridusi nuo šių minčių ir veiksmų,“ - aiškino Audronė.

Aborto diena užrakinta pasąmonėje

Momento, kai gydytojai padarė jai abortą, Audronė neatsimena. Nei veidų, kas darė abortą, nei laiko, kada jis buvo atliktas. Atmintis nustūmė skaudžią patirtį į giliausią sąmonės kertelę.

„Tik prisimenu, kad tądien labai pykomės su mama. Verkiau, isterikavau, mama koridoriuje dar klausė manęs: „Gal nesidaryk aborto?“ O aš rėkiau: „Apsispręsk!“ Tarsi ne aš pati, bet mama turėtų lemiamą žodį. Mama vėliau labai kaltino save dėl tokio sprendimo. Ir aš pasąmoningai ją kaltinau“.

Davė vardą mirusiam vaikui

Kad abortas buvo skausmingas poelgis, ji suprato, kai negalėjo pastoti.
„Šmėkštelėjo mintis, kad pats Dievas uždarė man įsčias, nes dariausi abortą. Tuomet žiūrėjau, koks yra 2 mėnesių vaiko embrionas...‘‘

Supratusi, kad abortu nužudė besivystantį kūdikį, ji atliko išpažintį, daug meldėsi ir atgailavo.
„Galiausiai pastojau, dukrai dabar 4 metai“, - džiaugėsi moteris.
Jau augindama mergaitę, Audronė atsitiktinai pateko į „Rachelės vynuogyno“ mokymus-rekolekcijas Airijoje, Belfaste.

Po „ašarų ir maldų“ savaitgalio ji davė vaikui vardą. Intuicija Audronei pasakė, kad tai buvo berniukas. „Žinau, kad jis dabar užtaria mane danguje. Jis neklaidžioja kažkur. Aš turiu vaiką, kuris laukia manęs amžinybėje. Ne kažkokį mėsos gabaliuką ir kaltės jausmą. Esu mama. Ne tik dukros, bet ir berniuko“, - kalbėjo psichologė.

Ji kalbasi su mirusiu savo vaiku, meldžiasi už jį. „Iki senatvės galvosiu apie vaiką. Matysiu jaunus vaikinus ir svarstysiu – maniškis irgi galėtų būti tokio amžiaus. Bet tai darydama galvosiu apie vaiką, kurio vardas Jonas. Kaltė bus nesavidestrukcinė, bet pamokanti ir patarianti“,- įsitikinusi Audronė.

„Rachelės vynuogynas“ Lietuvoje

Per porą pastarųjų metų A. Zimblienė su bendramintėmis surengė du savaitgalio mokymus-rekolekcijas abortą pasidariusioms moterims, jų vyrams, kitiems aborto paliestiems artimiesiems.

„Rachelės vynuogyno“ gijimo proceso metu siūlomas unikalus, jutimais paremtas gydymas, apimantis žmogaus emocinį, psichologinį ir dvasinį lygmenis. Pamažu keliaudama per programą, siela patiria gijimą.

„Moterims sunku atsiverti. Prieš rekolekcijas jos ima keisti savo planus arba jų kūnai reaguoja į baimę – suserga. Moterys ir vyrai į susitikimus ateina sugniuždyti, išeina dėkodami“, - pasakojo Audronė.

Moterys nori būti perkalbėtos

Per rekolekcijas Audronė girdi įvairiausių istorijų. Beveik visos moterys liudijo, kad norėtų būti sustabdytos nuo aborto. „Galite iš jos sulaukti pykčio, pasipriešinimo, bet vėliau griežtas draudimas būna džiaugsmo šaltinis“, - aiškino specialistė.

Dirbdama su abortą patyrusiomis moterimis A. Zimblienė suprato, kad neišskaudėtas skausmas pažeidžia santykius su vyru, vaikais, savimi, kitais artimaisiais. „Viduje esantis pūlinys turi sprogti. O jeigu liks viduje, nuodys kraują, pasireikš kokia nors liga. Reikia išspausti jį iš vidaus. Ir kai visuomenėje sakoma, kad abortas neturi pasekmių, yra absoliutus mitas“.

„Mačiau labai daug moterų, kurios po aborto nebemoka kurti santykio su vyru. Vyrai, mamos, seneliai, kiti žmonės, kurie žodžiu, abejingumu ar dar kaip nors prisidėjo prie vaiko žudymo, taip pat neša kaltės naštą. Taip pat ir gydytojai, kurie daro abortus, patys yra sužeisti“, - pasakojo psichologė.

Ji patarė moterims nelikti vienoms su skausmu, ieškoti pagalbos. Taip pat visus prisidėjusius prie aborto ir dėl to išgyvenančius kaltę ji ragino gedėti dėl mirusių vaikų ir neklausyti raminančio melo, esą abortas – nieko tokio. „Kai numiršta žmogus, ruošiame laidotuves, palaidoję turime vietą, kur galime jį aplankyti, pasikalbėti. O čia nužudome vaiką ir išmetame jį į šiukšlių dėžę. Paskui dar ir neturime teisės gedėti, nes tai neva mūsų pačių asmeninis pasirinkimas ir nėra ko čia guostis ( tokį požiūrį į abortą mums bando primesti dauguma visuomeninių veikėjų ).

Nors šis apsisprendimas dažniausiai yra padarytas nevilties būsenoje, pasimetimo, atmetimo ir visiško bejėgiškumo, kuomet beveik negalimi adekvatūs sprendimai. Abortas laikomas normaliu dalyku“, - apgailestavo pati po aborto kentėjusi moteris.

Baigdama savo pasakojimą, A. Zimblienė linkėjo žmonėms mylėti ir saugoti vieni kitus. Dėkoti Dievui už suteiktą malonę būti tėvais. Nebijoti pasekmių, kurios bet kuriuo atveju yra išsprendžiamos, nes yra pozityvios, t.y gyvybės išsaugojimas. „Dažnai matome problemą baisesnę nei ji iš tiesų yra. Auginti vaikelį dažnai mums gali padėti mūsų giminaičiai ar draugai. Yra organizacijų, kurios teikia įvairiausią pagalbą moterims, kurios tokioje situacijoje lieka vienos. Labai svarbu neprarasti vilties ir ieškoti išeičių“, - drąsino Audronė.  

Šaltinis: www.lrytas.lt

 

 

Kalba netaisyta.

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI