Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Vyras nenorėjo mūsų vaiko

Man 63- eji metai. Tada, kai pasidariau abortą, man buvo 25 – eri.  Išoriškai pažiūrėjus mano gyvenimas paprastas, lyg niekuo iš kitų perdaug ir nesiskiria. Pirmoji rimta, gili meilė mane ištiko studijuojant pirmame kurse. Jis buvo mano bendrakursis. Baigę mokslus susituokėme. Po trijų mėnesių pradėjau lauktis mūsų pirmagimio. Tada atsitiko  tai, ko net negalėjau įsivaizduoti. Vyras pasakė, kad šitas vaikas per anksti, kad nereikia skubėti, visada suspėsim. Visas gyvenimas prieš akis. Mes dar jauni, o jis turi įvairių planų. Kategoriškai – ne. Ir dar pasakė: „Tai kam tau studijos, jei taip greit nori tapti namų šeimininke?“. Bandžiau jam paaiškinti, kad vaikas yra vaikas, mūsų vaikas, jeigu jau atsirado, tai reiškia, kad jam dabar ir yra laikas gimti. Pagaliau, mes juk esam šeima. Ir kartu taip bijojau, kad jis vaiko nemylės, jei gimdysiu. Atrodė logiška, kad abu turim norėti. Todėl nemylės ne tik vaiko, bet ir manęs. Buvau labai prie jo prisirišusi, bijojau, kad  nuvilsiu, jei pati viena nutarsiu gimdyti. Ne tik sugriausiu jo planus, bet tapsiu jam svetima. Bijojau, kad būsim dvi atskiros stovyklos: aš su vaiku ir jis. Dabar suprantu, kad labiausiai bijojau būti palikta.

Tai, kas mums atrodė „dar prieš akis“, taip ir neįvyko. Vaikų mes neturėjom. Praėjus dviems metams po aborto, buvo persileidimas. Po to daugiau aš nepastojau.

Gyvenom, dirbom, susitaupę pinigų keliavom. Nežinau, ar mylėjom. Tiesiog buvom kartu. O gal ir nebuvom kartu, tik kartu gyvenom. Nežinau. Neturėjau jokių ypatingų norų ir svajonių. Jokio džiaugsmo. Tiesiog gyvenau „kaip visi“. Taip ir nepadariau karjeros literatūros srityje, nors, kaip sakė viena feministinio judėjimo atstovė: „Ir vieno vaiko užtenka, kad moters veikla būtų visiškai paralyžiuota“... Tik dabar suprantu, kad mano veiklą paralyžiavo ne vaikas, bet abortas.

Kai mano vyras prieš ketverius metus susirgo vėžiu ir merdėjo ant mano rankų, kai maitinau jį šaukšteliu kaip kūdikį, PO ŠITIEK METŲ man sugrįžo baisi mirties patirtis, kuri kažkur tūnojo išstumta iš mano sąmonės. Mano vaiko aborto patirtis. Kai jis tada merdėjo, juo niekas nesirūpino, taip kaip aš rūpinausi mirštančiu savo vyru. Laikiau jį už rankos, glosčiau galvą, kalbėjau raminančius žodžius. Sakiau: „Aš su tavim“. Kaip turėtų būti baisu, kai tave tiesiog išmeta iš gyvenimo dar nepatyrus jokio mylinčio prisilietimo, jokio žodžio, jokio santykio, lyg būtum NIEKAS IR NIEKIENO! Slaugydama mirštantį vyrą taip stipriai pajutau skirtumą tarp šitų dviejų mirčių... Tas, kuris privertė mane žudyti, buvo slaugomas, gražiai palaidotas, jo kapas prižiūrimas. O tas kitas  -  MANO IR NIEKIENO – kur jis? Nežinojau, kad taip degins po šitiek metų! O, Dieve…

Rašydama galėčiau panaudoti visus savo literatūrinius sugebėjimus, nes aš, kaip sakė mano vyras, ne tik “namų šeimininkė”. Tačiau sąmoningai neišsakau visko ir taip, kaip galėčiau, nes to neįmanoma išsakyti. Galbūt šitas paprastas, “nemeniškas” tekstas ir yra mano geriausias, nes kiekvienas žodis yra MANO.

Garsi vokiečių aktorė Uschi Glas, pati iškentusi aborto patirtį, trumpai ir tiesiai pasakė: “Priešingai nei tos kudakuojančios vištos, iš kurių 80% neturi savo vaikų, aš žinau, ką kalbu. Aborto tema netinkama, kad apie ją daug plepėtume ir lyg didžiuotumės abortais. Abortas yra sielvarto priežastis“.

Vitalija

 

Laiškų kalba netaisyta.

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI