Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Sužinojęs, kad laukiuosi, jis mane paliko

Aš tuo metu buvau 19 -os metų, pirmo kurso studentė, be būsto, be darbo, draugavom gražiai su vaiko tėvu, vieną dieną jis pasiūlė sukurti šeimą, pagalvojau - myliu aš jį, gyvenom jau kartu, o kodėl gi ne, dviese ir užauginsim tą vaikelį. Jis dirbo,  aš galvojau jog baigsiu mokslus, kad ir su vaiku, nes jis man padės, bet...kai sužinojo, kad laukiuosi jau kitą dieną dingo su visais lagaminais. Liko būstas, už kurio nuomą dar reikėjo susimokėti iš savo stipendijos. Ir likau aš be darbo, be namų ir dar su augančiu pilvuku. Su tėvais jau nebebendravau, nes jie prieš pradedant draugaut su vaiko tėvu, jie man buvo pasakę rinkis: „arba jis, arba mes“. Aišku, aš pasirinkau vaiko tėvą, ir va - gavau, ką gavau.

Kursiokai vis įkalbinėjo negimdyti, sakė, kad pražūsiu viena ir dar su vaiku ant rankų, o ir aš nežinojau ką daryti, buvau pasimetus.

Vieną dieną bėgau darytis išvalymą, kitą dieną - verkdavau apsikabinusi pilvą. Ir taip kol suėjo terminas, kai jau išvalymas nebedaromas. Tada dar kartais pagalvodavau, kad galėčiau kur nugriūti ir prarasti tą vaiką, na sunkiomis minutėm apnikdavo tokios mintys, bet... išsikapsčiau viena iš tos bedugnės. Susiradau darbą, nors prieš tai teko ir ant suoliuko pamiegot lauke, ir dienų dienom slankioti po miestą, nes neturėdavau nei ką veikt, nei kur nueit, visko buvo...bet išsikapsčiau.     Gavusi darbą, išsinuomojau būstą, pradėjau lankyti antrą studijų kursą. Kaip ir viskas sustojo į savas vietas, bet dar vis apnikdavo mintys: „o kas bus kai gims?“, „kaip aš viena jauna susitvarkysiu?“, „kaip auginsiu jį?“, „ką darysiu, kaip išsilaikysiu?“, ir nežinojau iki paskutinės minutės ar tikrai aš noriu to vaiko iki kol nepagimdžiau. Nors gimdykloje teko prisiklausyti visokių replikų, bet tiesiog pataikiau ant tokios gydytojos, buvau išvadinta visokiais žodžiais, bet...kai pamačiau tą angeliuką, viskas užsimiršo, ir mano gyvenimas pradėjo suktis tik apie jį.

Viskas savaime išsispręsdavo ir to, ko labai bijodavau, kai laukiausi, nieko nebeliko, nebeliko tų minčių ką aš darysiu, kaip aš viena auginsiu. Nors vaikas buvo labai neramus, per parą numigdavau po 4 valandas ir visas likusias valandas ant rankų nešiodavau, bet vis tiek džiaugiausi, kad jį turiu, kad nepasidariau išvalymo.

Kai vieną dieną gavau pranešimą, kad vaiko metrikose tėvas turi atsisakyti arba duoti pavardę, tada man buvo sunkiausias momentas, nes reikėjo jį susirasti, o jo net akyse matyt nenorėjau. Nesvarbu net buvo, kad alimentus gali vaikas gauti, na nenorėjau matyti, nes jis mus paliko, nekenčiau jo už tai. Vis dėlto  radau jį, ir kai jau sėdėjom pas notarę prie stalo, ir jis turėjo rašyti atsisakymą, jis mano nuostabai pareiškė, kad neatsisakys vaiko. Kaip jis pasakė - pamačiau ir kažkas atsitiko, sako nežinau kas, net jei ir negalėsiu auginti, bet noriu būti jam tėvas.

Šiandien mano vaikas turi ne tik mamą, bet ir savo tikrą tėvą šalia. Tą, kuris išsigandęs kažkada pabėgo. Mano vaikas turi dar ir brolį bei sesę.

Tad viskas priklauso tik nuo Jūsų ir Jūsų požiūrio į gyvenimą. Ir negalvokit kas ką pasakys, kas ko norėtų ar nenorėtų, svarbiausiai - ko Jūs norite. Kai sau atsakysite ko norite, kai suprasite, kad esate stipresnė nei pati galvojote, tada viskas spręsis savaime.

Tiesa, kad sunku vienai augint ir net labai sunku, bet nėra neįmanoma. Aš iki metų laiko auginau viena savo sūnų, nėjau jokių pašalpų, buvau prieš tai dirbanti, todėl vaikui užteko pinigų, o sau pinigų užsidirbdavau namuose naktimis ar laisvom minutėm rašydama projektus, su tuo pačiu vaiku ant rankų. Sugebėjau ir aukštąjį išsilavinimą gauti, ir gerą darbą. O su laiku ir savo stogą įsigijom.

Jei turi savo tikslą, tai viskas yra įmanoma, o vienišom mamom dar medalius reikėtų užkabinti, nes jos tiek savęs atiduoda savo vaikučiams.

Laura

 

Laiškų kalba netaisyta.

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI