Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Įsiklausykite į save

Įsiklausykite į save...

Kartą žaisdama su anūku pagalvojau, Dieve, koks būtų siaubas, jeigu tuomet būčiau paklausius „patarimų” arba išsigandus. Šių gyvenimo džiaugsmų, už kuriuos didesnių TIKRAI nėra, galėjo ir nebūti. O „patarėjų“ ir „patarimų“ tikrai buvo nemažai.

Tapau nėščia dar neištekėjusi, taigi, galima sakyti, kad tai buvo nelauktas nėštumas. Tų laikų visuomenės požiūriu tai buvo blogai, todėl turėjo būti slepiama ar ignoruojama. Manau, kad dauguma moterų ar iš baimės, ar iš gėdos, ar galiausiai paklausiusios tėvų, draugų, partnerio „patarimų“, tiesiog nutraukdavo nėštumą, kaip, pvz., ištraukiamas dantis. Netikiu ir niekada netikėsiu, kad tam pasiryžti joms būdavo lengva. Taip pat netikiu, kad joms yra lengva ir praėjus daugeliui metų.

Kai sužinojau, jog esu nėščia, neužilgo teko gultis į ligoninę, nes man grėsė persileidimas. Jau ligoninės priimamajame skyriuje gydytoja į mane žiūrėjo išplėstom ir nesuprantančiom akim, nes į ligoninę guliausi ne nėštumo nutraukimui, o jo išsaugojimui (kaip minėjau, buvau netekėjusi). Jei būtų atvirkščiai, manau, kad būčiau labiau suprasta ir niekas nesistebėtų. Baisu! Man sunkiai suvokiami tokie dalykai! Tuo metu man atrodė, kad tai kažkoks negeras sapnas. Gydytoja mane apžiūrėjo. KELIS KARTUS klausė, ar tikrai ŠITO noriu, prašė gerai pagalvoti, ar šioje mano „situacijoje“ tikrai VERTA taip elgtis, kad gal geriau nėštumą nutraukti. O aš tik kartojau ir kartojau, kad TIKRAI ŽINAU, KĄ DARAU , kad niekada negalvojau elgtis kitaip ir tikrai savo nuomonės nepakeisiu. Prašiau, kad greičiau imtųsi rūpintis kūdikiu, o ne mano ateitim, kuria pasirūpinsiu pati. Pagaliau mane paguldė į palatą. Atsimenu tą būseną ir šiandien. Apsiverkiau iš laimės, LYG BŪČIAU LAIMĖJUSI MŪŠĮ, o neužilgo atėjo ir ta pati gydytoja, kuri mane priimamajame apžiūrėjo. Labai nustebau, kai ji paėmė mane už rankos ir pasakė, kad nusiraminčiau, nes ji viską darys, kad išsaugotų vaikelį, kad viskas bus gerai. Ir visą tą laiką, kol gulėjau ligoninėje, ji manim rūpinosi kaip tikra mama. Kaip ji sakė, taip ir buvo – viskas gerai. Gimė sūnus.

Dabar jau turiu anūkėlį. Žaisdama su juo ir matydama nuostabią sūnaus šeimą, esu nenusakomai laiminga. O jeigu būčiau paklausius „patarimų“ ar dar kokių nors samprotavimų apie tai, kad visi vaikai turi gimti tik būdami suplanuoti, kad kitus reikia išrauti, lyg piktžoles, kad liktų vietos tik tiems, suplanuotiems (tokie patarimai, beje, šiais laikais ypatingai populiarūs), tokios palaimos šiandien neturėčiau... Ir tikrai nežinau, kaip su manim šiandien būtų: ar galėčiau ramiai sau gyventi. Netikiu, kad įmanoma užmiršti ir tiesiog gyveti, jeigu kažkada buvai nusprendusi atimti gyvybę – laukta ar nelaukta ji buvo...

Brangiosios, jeigu jums taip nutiktų ir kiltų abejonių kaip elgtis, labai prašau, ĮSIKLAUSYKITE Į SAVE prieš tai, jei tektų išklausyti „protingų“, „patogių“, bet trumparegiškų patarimų. Tikiu, kad jūs tikrai pajusit TIKRĄ atsakymą, kurio pasekmės jus džiugins VISĄ GYVENIMĄ, ne vien TIK TRUMPĄ LAIKĄ po „naštos nusimetimo“.

Gydytojai taip pat tik žmonės, jie gali klysti, gali pritrūkti jautrumo, gali įsivaizduoti, kad taip jums padeda arba gali būti tiesiog materialiai suinteresuoti. Nors jums sunku, prašau, būkit stiprios, padėkite jiems suprasti, kaip jūs jaučiatės. Tuo pačiu padėsite suprasti jų misijos – rūpintis gyvybe - grožį.

Ingrida

 

Laiškų kalba netaisyta.

 

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI