Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Dieve, kad tik galėčiau atsukti laiką atgal

Buvo 2009m. vasara, kai sužinojau esanti nėščia. Turėjau draugą, su kuriuo kartu dar buvom neilgai, bet atsitiko taip, kad pastojau. Aptemo protas. Net minties nebuvo, kad vaikelį reiktų pasilikti, pirma mintis - abortas. Aišku, draugui pasakiau, kad laukiuosi ir kad darysiu abortą. Jis neprieštaravo. Tiksliau, nieko nesakė, nereiškė savo nuomonės. Tik vieną kartą, kai gulėjom lovoje, jis bandė padėti galvą ant pilvo, sakydamas noriu prisiglausti, bet iškart jį patraukiau, nes jaučiausi nejaukiai dėl pilnėjančio savo kūno. Tuo ir baigėsi jo rūpestis. O dabar taip gaila, kad jis nebuvo tikru vyru ir nesudrausmino manęs. Negi jam taip nerūpėjo, kad bus žudomas jo vaikas.
Puikiai pamenu tą 2009m. rugsėjo 7 dieną, kai mane atvežė į kliniką. Atvežė draugas ir išvyko į atsiskaitymą, sakydamas, kad atvažiuos pasiimti. Likau viena. Klinikoje pasakė, kad vaikiukui jau 9 savaitės, pati net nepakėliau akių pažiūrėt į ekraną. O reikėjo, gal vaizdas ekrane būtų pakeitęs mano nuomonę. Tada nuvedė į laukimo palatą, kur mūsų buvo apie 8. Kiekviena laukėme savo eilės. Atėjo manoji. Jau eidama į kabinetą, pradėjau dvejoti, bet buvau viena, nebuvo šalia nieko, kas galėtų patarti. Labai trūko draugo šalia. Ir vėl aptemo protas, ėjau toliau. Įžengiau į kabinetą, liepė gultis ant stalo - atsiguliau ir bijojau, buvau šoke (,,po velnių, ką aš darau"). Dar pamenu, kaip seselė ieškojo venos, kad suleistų narkozę. Pamenu žodžius: ,,Nerandu. Suprantama, kad tokioj situacijoj ji bijo". Tuomet statė kateterį. O tada miegas. Nežinau, po kurio laiko atsikėliau, bet buvom dar visos. Atėjo daktarė ir pasakė, kad visom abortai atlikti tinkamai, ,,viskas" ištraukta. Tada visos kėlėmės, ėjome persirengti savo drabužiais. Persirengiau, pajudėjau išėjimo link. Išėjau iš klinikos ir nežinia, kur eiti. Aptemusiu protu pradėjau eiti link vartų, bet tada nuo aikštelės atbėgo draugas. Nieko nesakiau, puoliau į glėbį ir pradėjau verkti.
Iki šiol iš jo nesulaukiau priekaištų, kad tai padariau, bet jau virš 4 metų graužia sąžinė, byra ašaros, apima toks didelis praradimo jausmas. Jaučiuosi žudike, kuri neišdrįso gimdyti ir auginti savo vaiko. Dieve, kad tik galėčiau atsukti laiką atgal...
Simona

Laiškų kalba netaisyta

 

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI