Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
www.aukok.lt
PAREMKITE MUS
2% parama

Tą nelemtą dieną padariau tai, dėl ko gailiuosi

Man yra labai sunkų rašyti apie, tai bet tikiu, kad šis straipsnis ir mano istorija padės išgelbėti ne vieną gyvybę.

Noriu šiuo tekstu perteikti visas emocijas ir jausmus, kuriuos jaučiu, kad Tu suprastum kokia svarbi yra atsakomybė už gyvybę.

Viskas prasidėjo prieš 10 metų, kai buvau visai jaunutė, tik ką baigusi mokyklą mergina. Susitikinėjau su vyru ir nelauktai pastojau. Norėjau to vaiko nors ir nebuvo nieko, jokio būsto, darbo, jokių gyvenimo pamatų. Vyras, su kuriuo susitikinėjau, buvo vyresnis, bet vis dar gyvenantis su tėvais ir bijantis atsakomybės. Jis reikalavo valymo, aš jam prieštaravau. Taip pamilau negimusį vaikelį, kad vis traukiau laiką ir vyliausi, kad vaikinas apsigalvos. Kaskart kalbėjausi su vaiku ir sakiau jam, kad viskas bus gerai. Kai atėjo ta siaubinga diena, vaikinas mane šantažavo, kad jei nepadarysiu to dalyko, paliks mane nėščią, kad aš prapulsiu. Vėliau pradėjo manipuliuoti, verkti, kad aš jam sugadinau gyvenimą, aš pasidaviau. Tą nelemtą dieną padariau tai, dėl ko gailiuosi. Man ilgą laiką po to buvo depresija, kas dieną planavau nusižudyti, gyvenimas virto pragaru ir tas kaltės jausmas niekada nedavė man ramybės. Praėjo daug laiko, palikau tą vaikiną dėl tos pačios priežasties, kad privertė mane tai padaryti. Vėliau sužinojau, kad negaliu turėti vaikų, kad norint pastoti reikia gydytis, atsirado daug kitų sveikatos problemų. Aš galvojau, kad jeigu lemta yra taip gyventi, reiškia aš to nusipelnau. Nesigydžiau ir galvojau, kad visos mano kančios baigsis jeigu mirsiu. Buvau visiškoje emocinėje, fizinėje duobėje, negalėjau sukurti šeimos, neturėjau tikslo gyventi.

Praėjo daug metų. Apsigyvenome su nauju vaikinu. Jis sužinojęs, kad negaliu pastoti, įkalbinėjo mane gydytis. Aš visada tikėjau, kad viskas priklauso nuo Dievo ir nesigydžiau. Mes daug kalbėjomės apie vaikus ir aš vis klausiau jo - ar jei atsitiks stebuklas, kad pastosiu, ar nepaliks manęs, jis sakė, kad bus šalia ir nori vaiko. Daug meldžiausi už negimusį vaikelį ir prašiau jo atleidimo, meldžiausi už visus negimusius vaikus, deginau žvakutes ir stebuklo dėka aš pastojau. Iš pradžių viskas buvo gražu, vaikinas džiaugėsi. Vėliau prasidėjo daug pykčių ir vėl išgirdau pasiūlymą nutraukti nėštumą. Šį kartą aš tvirtai apsisprendžiau, kad vaikas man yra svarbiau už santykius ir atkirtau, kad jeigu nori, tegul palieka mane nėščią, aš išsaugosiu vaiką ir užauginsiu jį vieną. Vaikinas liko mano gyvenime, mes susituokėme ir sukūrėme šeimą. Gimė nuostabus vaikas, kuris man atstojo viską. Buvo sunku ir su sveikata, bet aš žinojau, kad ištversiu, visada meldžiau Dievo pagalbos.

Vaikas turi viską ko nori, mes daug keliaujame, džiaugiamės gyvenimu. Buvau pamiršusi seną savo gyvenimą. Ir tik dabar, kai kaskart nueinu pasiimti savo vaiko iš darželio, mano vaiko grupėje yra berniukas, kuris pastoviai mane vadina mama. Pribėgęs prie manęs berniukas man sako “labas mama“, pasižiūri į mane tokiomis didelėmis akytėmis ir žvilgsniu lyg klausdamas manęs „kodėl taip padarei“. Aš kaskart prisimenu tą negimusį kūdikį, kuriam žadėjau, kad viskas bus gerai, jaučiuosi prieš jį tokia nusikaltusi, pasiimu savo vaiką iš grupės ir bėgu kuo greičiau namo. Iš tikrųjų, kaip galėjau taip pasielgti? Kodėl negalėjau apginti tada dar negimusio savo vaiko? Kuo mano gimęs vaikas skiriasi nuo to, kuriam nesuteikiau galimybės gimti?

Aš tikiu Tavimi, kad Tau neteks šito patirti, kad Tu pagimdysi ir sukursi laimingą šeimą. Niekada nepasiduok ir kovok už gyvybę, kurią nešioji po savo širdimi. Vaikas Tau atstos visą pasaulį, bus tavo palaikymas ir didžiausia meilė.

 

Inesa

MŪSŲ RĖMĖJAI IR PARTNERIAI