19 Feb Šis kūdikis tapo mano feniksu
Kuomet su sužadėtiniu pamatėme dvi juosteles nėštumo teste, mus užplūdo begalės jausmų: tai yra staigmena, baimė, džiaugsmas, sumišimas ir t.t. Stebėjausi, kad sugebėjau pastoti vos metams praėjus nuo chemoterapinio gydymo, kuris buvo skirtas mano piktybinei kraujo ligai gydyti. Baimė užklupo dėl minčių apie mano pačios sveikatą, ar užteks man jėgų, ar buvęs gydymas nepakenks vaisiaus sveikatai, ar tikrai tai yra geras laikas, juk baiginėju studijas ir neturiu darbo? Nurimus jausmams koncentravausi ties magistro darbo rašymu ir apsigynusi pradėjau fiziškai jaustis labai blogai…
… po ilgų klinikinių tyrimų sužinojau diagnozę – ligos recidyvas. Reikalingas skubus gydymas chemoterapija, o po to kaulų čiulpų transplantacija. Delsimas reiškė mirtį. Gydytojų klausimas – nutrauksiu nėštumą (apie 19 savaitę) ar jį pasiliksiu (rizikos išvardintos)? Tai buvo vienas sunkiausių apsisprendimų mano gyvenime, nes nei vienas variantas neatrodė teisingas. Atėjus tai dienai, kuomet reikėjo pateikti gydytojams savo sprendimą, buvom apsisprendę nutraukti nėštumą ir koncentruotis tik į gydymą ir manęs išsaugojimą. Dar kartą perkalbėjus su gydytojais staiga užplūdo pasitikėjimo jausmas, kad viskas bus gerai, mažyle bus pasirūpinta, ji sveika ir tokią pamatysiu atėjus laikui. Jausmas, kuriam tiesiog neįmanoma pasipriešinti ar juo netikėti, jis mane išlaisvino iš abejonių ir gydytojams pasakiau, kad rizikas suprantu, jumis pasitikiu, pasilieku nėštumą ir pradėkime gydymą.
Gydymas padėjo atgauti bent šiek tiek sveikatos, bet visą mėnesį jaučiau didelį spaudimą iš tėvo ir brolio, kad elgiuosi kvailai ir neprotingai, kad besilaukdama gydausi chemoterapija. Tai vedė tiesiog iš proto ir kreipiausi į “Krizinio nėštumo centrą”, kur buvo suteikta profesionali psichologinė pagalba – tai yra palaikymas ir užtikrintumas, kad mano sprendimas yra teisingas ir geras, kad nepaprastos situacijos reikalauja nepaprastos drąsos ir išeities.
Ties 32-a nėštumo savaite, kuomet chemoterapijos gydymas buvo jau kaip mėnesis pasibaigęs, gydytojai nusprendė, jog ilgiau laukti dėl mano sveikatos situacijos nebegalime, vaisiaus svoris atsilieka visu mėnesiu ir jau suplanuotas Cezario pjūvis. Šį kartą vėl pasitikėjau gydytojais, jų profesionalumu, sukaupiau mintis, kad visa tai tik į gera ir laukiau pirmo pasimatymo su savo mažyle. Ji gimė sverdama vos 1230 gramų, situacija buvo sunki, bet greitai stabilizavosi ir po savaitės ji pradėjo stiprėti. Mane aplankęs jausmas, kuomet sprendėsi jos likimas, buvo teisingas – ji gimė sveika. Kuomet maniau, kad visas mano gyvenimas dega ir griūna, šis kūdikis tapo mano feniksu. Nors toliau kovoju su savais iššūkiais, tačiau ji yra mano kertinis vilties akmuo ir džiaugsmo šaltinis, tikiuosi, kad jos ir mano viltis bei tikrumo grožis suspindės ir kitų žmonių akyse.
(Kalba netaisyta)