Tuo metu vaikščiojau lyg ant lyno

KRIZINIS NĖŠTUMO CENTRAS – rašau tai didžiosiomis raidėmis, nes tai ne tik šiaip sau paprasta organizacija! Esu 3 vaikų vieniša mama. Daugiau nei prieš metus laiko badžiau žudytis, būdama 5 mėnesį nėščia, palikta vyro. Šiuo metu net man tai atrodo juokinga, sėdint su kavos puodeliu rankoje ir visa tai rašant. Bet tuo metu lyg vaikščiojau ant lyno, na žinote, kaip tas cirko akrobatas : mirti – gyventi? Mirti – ar gyventi… Viskas atrodė taip beprasmiška. Aš viena palikta su dviem vaikais, viena ranka laikau 4 metukų sūnų, o kita ranka 2 metukų mergaitę ir po striuke pūpsantis pilvukas, žmonių žvilgsniai: Dieve kokia jauna, o jau 3 vaikai! …ir kiauri batai… Jau nepasakosiu ką reiškia būti nėščiai ir būti alkanai, nevalgiusiai. 7 mėnesių mano kūdikis pilvelyje svėrė vos 700 gramų. Aš numečiau – 15 kg. Ne iš gero gyvenimo, žinoma… Mano mama tikinti moteriškė. Tą sekmadienį ėjo į bažnyčią pasimelsti, tikriausiai už mane, o aš kūriau namie planą kaip nusižudyti, kad nejausčiau skausmo. Juokinga, norėjau mirti, bet bijojau skausmo… Kai žmogus neturi nieko, tikrąja prasme nieko, gyvenimas atrodo nekaip… Šiuo metu tos būsenos net nemoku aprašyti. Lyg laikas sustojęs. Niekam apie tai nepasakojau, užsisklendžiau savyje ir kūriau planus. Grįžo mama, nuplėšusi visą Krizinio nėštumo centro plakatą nuo bažnyčios durų. Mano pirmoji reakcija: prieštaravimas – gal aš kokia durna, kad kreipčiausi į kažkokį krizinį centrą? Tuo labiau, kai suplanavau žudytis, išgerti visus namie esančius vaistus. Kitą dieną mano mama paskambino jiems man nieko nesakius (labai džiaugiuosi, kad taip padarė ir linkiu visur pridėlioti tų plakatų, kad visi pamatytų). Tą patį vakarą, sėdint parke ant suoliuko, paskambino Ji – dabar drąsiai vadinu oficialiu angelu sargu Lietuvoje – savanorė Ramunė ir švelniu balsu paklausė ko man reikia. O reikėjo visko! Neturėjau pinigų valgyti, o ką jau kalbėti apie pasiruošimą kūdikio gimimui. Po kelių dienų atvažiavo ši savanorė su dideliu kraičiu naujagimiui, rūbais, sauskelnėmis, maistu, drabužiais man. Išpūtusi akis žiūrėjau: kaip tai Lietuvoj dalina už dyką tokius daiktus? Juk parduotuvėse kainavo šimtus eurų. Ir žinote ką – ši moteris neklausė nei kas, nei kaip, padėjusi viską tarpduryje taip šiltai apkabino, uždėjo ranką man ant pilvo ir, kaip dabar prisimenu, pasakė: GYVENKITE! Šitas vienas žodis mane labai sušildė, lyg ledus pralaužė – žmogiškai, nuoširdžiai… O pradėjus kraustyti maišus su atvežtu kraiteliu įsižiebė mažytė viltis gyventi. Laikui bėgant, Krizinio nėštumo Centras buvo šalia manęs. Gimdžiau viena. Šalia manęs buvo tik šis centras ir savanoriai. Mano vaikas gimė su neišsivysčiusiais pilvo raumenimis, galbūt dėl didelio streso. Kol viskas susitvarkė teko išgyventi 4 operacijas. Galbūt tai pasekmė, kad pirmus nėštumo mėnesius nieko nevalgydavau, trūko vitaminų. Esu be galo dėkinga šiam centrui už tokių puikių savanorių apmokymus, už nuoširdumą, už mokėjimą sušildyti žmogų ir, žinoma, už Gyvybę! Jei mano sūnelis dabar šypsosi ir bėgioja, tai, pirmiausiai, sudėjus rankas pažvelgiu į viršų, padėkoju Dievui, o tada Krizinio Nėštumo Centrui, kuris mane išgelbėjo, aprengė, pamaitino, davė piniginę paramą. Žinau save, esu užsispyrusi kaip ožka, lengvai žmonių neprisileidžiu. Praėjo daugiau kaip metai. Gyvenimas žymiai palengvėjo. Šalia mūsų vis tas pats Krizinio nėštumo centras, kuris iki šių dienų mus globoja, remia iki kol sūnelis pradės lankyti darželį, o aš pasiruošusi galėsiu išeiti į darbą ir taip adaptuotis gyvenime. Žemai lenkiu galvą ir nuoširdžiai noriu, kad žmonės žinotų, jog Lietuvoje egzistuoja gėris! Ačiū šiam centrui, kad jiems rūpėjau, kad manęs nepaliko, kad mano glėbys pilnas vaikų. Bučiuoju ranką šios organizacijos vadovei, poniai Zitai, savanoriams, ypatingai Ramunei ir Jolitai. Ko norėtume nuo Kalėdų senelio Kalėdoms? Mes jau turime geriausią dovaną! AČIŪ UŽ GYVENIMĄ Krizinio nėštumo centrui!!!

Roberta