15 May Jis pasakė: arba abortas, arba aš turėsiu išeiti.
2010-ųjų vasara. Ispanija. Aš – laiminga, gyvenu su mylimu draugu. Mes puikiai sutariame. Išmokau ispanų kalbą ir ką tik susiradau darbą. Kokia graži iliuzija, nors tada atrodė nuostabi realybė. Praėjus mėnesiui po įsidarbinimo, aš sužinojau, kad laukiuosi. Mano brangiausiasis ir taip mylimas draugas supanikavo. Jis pasakė: arba abortas, arba aš turėsiu išeiti. Raudojau balsu, klausiau, kaip jis taip gali teigti. Nepadėjo. Iki tos dienos laikiau save stipruole, net garsiai ir griežtai pasisakydavau prieš abortus, nieko apie tai iš tiesų neišmanydama. Buvau arogantiška kvailelė ir tiek. Nesuvokiau nei kodėl, nei apie ką kalbu, todėl ir palūžau. Patikėjau, kad šiuo atveju man bus geriausia darytis abortą. Mąsčiau, jei nuspręsčiau vaikutį pasilikti, kaip aš jį auginsiu be namų, be tėvo ir be pajamų. Mat, bandomasis laikotarpis darbe dar buvo nepraėjęs, tai aš ir primečiau, kad pasakius, jog laukiuosi, būsiu atleista. Aš tada nepagalvojau, kad turiu šeimą Lietuvoje, aš nepagalvojau, kad yra gerų žmonių pasaulyje, kad manęs galėjo ir neatleisti iš darbo, aš nepagalvojau, kad reikia apie tai kam nors papasakoti, papasakoti mamai… Niekas apie nėštumą nežinojo, tik aš ir mano draugas.
Ginekologės kabinetas. Girdžiu žodžius: jūs laukiatės. Girdžiu širdelės plakimą. Man nuo veido link smilkinių nurieda dvi, bet labai didelės ašaros, aš bandau tvardytis, būti ,,stipri”. Mes daktarei ramiai paaiškiname, kad renkamės abortą, ji dar ramiau pasako, kad tokiu atveju reikia truputį kitų procedūrų ir kitų dokumentų pildymo. Tada aš pagalvojau: kokia profesionali daktarė. Dabar atiduočiau viską, kad ji būtų nors ką paklaususi, nors ką papasakojusi ar pasiūliusi kokią organizaciją, ar davusi kokį lankstinuką, kad būtų davusi laiko ir informacijos apsvarstymui, paprastam pasvarstymui. Nieko nepasakė. Nieko. Taip mes ir išvažiavome, jau sutarę datą abortui atlikti.
Ligoninė. Aš net eidama kraujo priduoti labiau jaudinuosi, nei tada laukdama aborto. Nieko nejaučiau. Nieko jausti neleidau. Aš net palaikiau kitą, su manimi toje pačioje palatoje laukiančią merginą. Ji verkė, o aš ją guodžiau. Manęs realiai toje palatoje nebuvo. Aš nieko nesuvokiau. Manęs jau nebebuvo nuo tada, kai mes nusprendėme daryti abortą. Ligoninės sesutės labai maloniai mane paruošė operacijai. Jos visos labai šiltai šypsojosi ir labai puikiai slaugė. Aš net pasijaučiau situacijos auka. Kodėl nebuvo aplik mane nė vieno žmogaus sakančio tiesą? Kodėl visi pagal visokius protokolus buvo malonūs ir mandagūs? Kur buvo tiesa? Po operacijos mane slaugė mano draugas. Neskaudėjo, bet jaučiau tikrą tuštumą visame savo viduje. Negalėjau net pamiegoti, neradau sau vietos dėl tos jaučiamos tuštumos. Nesupratau, ką daryti, tad kenčiau. Sukandau dantis ir kenčiau. Po kurio laiko praėjo.
Dabar 2014-ieji, praėjo keturi metai. Mažylio auka buvo atlikta dėl šviesesnio rytojaus, bet tos šviesos vis dar nesimato. Net galiu pasakyti, kuo daugiau laiko praeina, tuo skausmas, sielvartas ir supratimas, ką aš iš tiesų padariau, ryškėja ir stiprėja. Dienos, pilnos raudos, vis dažnėja. Kaltės jausmas stiprėja. Nusikaltimas, o ypač toks baisus, yra sunki našta.
Ugnė
(kalba netaisyta)
