15 May Pamenu tą rugpjūtį
Rašau norėdama nuoširdžiai padėkoti Jums už laiku suteiktą pagalbą, kurios dėka dabar sūpuoju mažą dukrytę. Net negaliu apsakyti žodžiais kokia esu dėkinga. Pamenu tą rugpjūtį, kai paskambinau į jūsų centrą, nors jau buvau užsiregistravusi pas ginekologą dėl konsultacijos abortui…Tai buvo mano antrasis nėštumas. Po pirmojo, kai dukrytė gulėjo reanimacijoj, o aš buvau nežinioje dėl jos ligos baigties ir pasekmių, patyriau didelį stresą, gulėjau ligoninėje, gėriau raminamuosius…Reikėjo laiko, kad viskas grįžtų į vėžes. Kai pradėjau lauktis antrojo vaikelio, labai išsigandau, kad viskas gali pasikartoti. Taip nerimavau, kad atrodė, jog ir nėštumo metu gali tekti vartoti vaistus nesuderinamus su naujos gyvybės auginimu pilvelyje. Todėl atrodė, kad abortas yra logiškiausia išeitis, tačiau nepaisant visko aš jau mylėjau tą mažą angeliuką gyvenantį manyje, bet didelė baimė neleido džiaugtis nėštumu. Kai paskambinau į jūsų centrą ir susitikau su Zita, šiek tiek nurimau. Jos rūpestis buvo labai nuoširdus, tuomet pamaniau, kad galbūt kažkaip su pagalba sugebėčiau išnešioti vaikelį. Ji man pasiūlė pasikalbėti su psichologe, taip aš pradėjau bendrauti su Ieva. Praėjo dar kelios dvejonių savaitės, kol aš galutinai priėmiau sprendimą nesidaryti aborto. Tiesiog žiūrėjau į savo pirmąją dukrą ir supratau, kad jei reikėtų atsukti laiką atgal, aš galėčiau vėl viską pakartoti, kad tik ją turėčiau. Dėl antrojo vaikelio taip pat pasiryžau išbandymams. Tai buvo pats geriausias kada nors gyvenime priimtas sprendimas. Kai balandžio 17 d. rytą gimė mažylė aš verkiau iš laimės. Dabar, kai žiūriu jai į akis, prisimenu laišką, kurį rašiau, kai atrodė, jog darysiu abortą. Tai buvo atsiprašymo laiškas, jame aš gailėjausi, kad nepamatysiu vaikelio akių…Tuomet aš taip džiaugiuosi, kad mintys išsakytos laiške taip ir liko tik jame, kad aš matau mažylės akis, kaip ji auga ir galiu visu tuo džiaugtis.
Dar kartą jums dėkoju už pagalbą, jūsų darbas labai prasmingas.
Violeta
(Kalba netaisyta)
