15 May Vienos nakties nuotykis su pasekmėmis
Po skyrybų su vaikinu, buvome kartu 8m., pradėjau gyventi palaidą gyvenimą, jaučiau vidinę tuštumą, kurią bandžiau visokiais būdais užpildyti: alkoholiu, argi blogai vyno butelis kartais/dažniau/dažnai, cigaretėmis, knygomis, seminarais, o lengviausiai per maisto kišimą į save, be pasitenkinimo, be alkio netgi, lengvabūdiškais susitikinėjimais su vyrais, jaučiausi tuščia ir sustojusi laike.
Skyrybų priežastis paprasta – ambicijos, iš pradžių netgi džiaugiausi nutrūkusiais santykiais, tačiau tik po kurio laiko užklupus liūdesiui ėmiau analizuoti, jaučiau kaltę, beviltiškumą… Užsiregistravus pažinčių puslapyje labai greitai atsirasdavo tokių su kuriais trumpam būdavo gera, bet ilgailaikiai santykiai nesivystė.
Ir štai po vienos pažinties ir kartu praleistos nakties, praėjus savaitei supratau, kad kažkas yra ne taip, fiziniai pojūčiai kūne, menstruacijų vėlavimas, vėliau teigiamas nėštumo testas, daugybė teigiamų testų, niekaip negalėjau patikėti, juk saugojomės, bet… kraujo tyrimai tik patvirtino, nors gimdoje dar nieko nesimatė, po to tik išryškėjo “juoda dėmė”.
Apie nėštumą vyras, beje kitos rasės, pirmiausiai tvirtino, kad tai ne jo vaikas, vėliau sakė, kad turėčiau džiaugtis, jog esu vaisinga ir galiausiai patarė pasilikti kūdikį, nors jokios savo paramos ar pagalbos nesiūlė…
Iki mikroadsorbcijos atlikimo toliau išgyvenau fizinius pokyčius, vienu metu buvo ir gera ir be galo sunku, niekam daugiau nepasakojau kas nutiko, ieškojau straipsnių merginų, kurios dalinosi savo skirtingomis istorijomis…. kodėl ryžosi gimdyti ar negimdyti, dėkojau mintyse joms visoms.
Ar norėjau kūdikio? Tamsiaodžio mažo lialiuko. O kaip gi išsilaikysiu viena su juo, o dar patyčios ne tik mano adresu, bet ir jo…
Tuo metu man atrodė, kad vienintelis teisingas sprendimas – abortas. Echoskopu rodoma juoda dėmelė gimdoje, mano pirmo kūdikio užuomazga, kurią reikėjo pašalinti.
Praėjo trys metai, man 30m.
Negaliu galvoti apie seksą su vyru su kuriuo nenorėčiau susilaukti vaikų, kitu atveju tai labai skaudina, grįžta tuštumos jausmas. Neseniai buvo Vėlinės, vėl prašiau atleidimo tos sielos, kuriai neleidau gimti dėl savo baimių, labai norisi jai pasakyti man labai gaila. Ir net pastojus dar kartą, žinau, kad pirmagimio jau nebebus, kitas bus jau antras.
Parašiau šį laišką, nes jaučiau, kad atėjo laikas ir man pasidalinti savo patirtimi, tiesa, nėra tame džiaugsmo, ašaros rieda, niekada jo nepamiršiu ir niekam nelinkiu to paties patirti, o patyrus – atsitiesti, atleisti sau ir gyventi.
Renata
(kalba netaisyta)
