16 May Kaip gerai, kad mes tada nepadarėme TO
Savo istorija dalinuosi su visais, tikiuosi, kad ji padės apsispręsti dėl lemtingo žingsnio daugiau moterų.
Poryt valstybiniai egzaminai, o šiandien tokia graži šilta balandžio diena. Būtų smagu nulėkt prie jūros, pasivaikščioti pajūriu, bet tie egzaminai … Vis dėlto nusprendžiu, kad reikia pailsėt ir už keliolikos minučių mes su vaikinu (dabar jau mano vyru) jau vaikštinėjam nuostabiu pajūriu…
Nuo tos dienos praėjo pora savaičių, jaučiu, kad kažkas ne taip, vėluoja mmm, viską suverčiu įtampai, ruošimuisi egzaminams, diplominio darbo rašymui, tačiau intuicija kužda, kad yra dar kažkas… Nuojauta neapgavo – dvi juostelės. Visada svajojau, kad išvydusi tas lemtingas dvi juosteles džiaugsiuosi arba verksiu iš laimės, bet dabar … ašaros ašaros ašaros ir tikrai ne iš laimės. Dar per anksti, kūdikio tėtis dar nebaigęs studijų, man, kad ir paskutiniai metai, bet planų planelių, susijusių su karjera, tolimesnėmis studijomis, begalės. O dabar še tau, dvi juostelės, viskas griūva… Bemiegė, kupina įvairiausių svarstymų naktis. Mano brangusis iškart pasakė, kad bet kokiu atveju mane palaikys, kad ir ką nuspręsčiau.
Nusprendžiau pasielgti žiauriai, nes maniau, kad taip bus geriausiai. Ryte nuvažiavome į polikliniką, norėjau, kad viskas įvyktų kuo greičiau, bet gydytojas pasiūlė palaukti porą savaičių. Košmariškos dvi savaitės, pilnos dvejonių, bet nusprendžiau… ir vėl aš ligoninėj, tik šį kartą viena, nes vaikinui egzaminas, jis kitame mieste. Gydytojas paskyrė egzekucijos valandą, tai vos už poros valandų. Paskambinusi mylimajam, pasakiau, kad aš to viena neištversiu, viską metęs jis atvažiavo… ir tai išgelbėjo mūsų princesės gyvybę. Daug daug abiejų ašarų ir atėjusiam gydytojui pasakytas NE, mes nežudysim savo stebukliuko.
Nuo to momento atsirado pilvelyje Smiltė, o iki tada ten gyveno kažkas. Visą nėštumą nežinojom kas gims, bet abu jautėme, kad bus dukrytė, mūsų Smiltė iš pajūrio.
Ir pagaliau ta įsimintinoji naktis, bėga vandenys, mes ligoninėje. Po 12 valandų Smiltė jau guli ant mano krūtinės, laimingas tėvelis perkerpa virkštelę (vėliau sakė, kad tai įsimintiniausias ir nuostabiausias įvykis jo gyvenime). Vakare jis pasakė nuostabius žodžius: ,,kaip gerai, kad mes tada nepadarėme TO“. Ir vėl pravirkome, bet šį kartą trise ir iš didžiulės laimės…
Dukrytė gimė sausį, visą nėštumą galvojau, kad gimimo proga ją gamta sveikins didžiulėmis pusnimis sniego ir pūgomis, bet gamta iškrėtė pokštą – pasveikino ją močiutės darželyje pražydusia gėlyte.
Aistė iš pajūrio
(kalba netaisyta)