16 May Norėjau stebuklo
Noriu pasidalinti savo liūdna istorija. Pati užaugau vaikų namuose, kur seksualinio švietimo tais 80- tais metais kaip ir nebuvo. Nebuvo netgi puoselėjama ar kalbama, kad žmogaus gyvybė yra vertybė, kad mes, mergaitės, save turėtume saugoti. Mes patys buvom tik statistiniai vienetai.
Buvau pabaigusi ten tuo metu tebuvusią pagrindinę mokyklą ir įstojus mokytis į profesinę. Vasarą susitikome su bendraklasėmis mūsų vaikų namų miestelyje, juokaujant ir plepant kažkuri pasiūlė nueiti pas kareivius pasilinksmint.
Gaila, kad taip naiviai tikėjau, kad viskas paprastu pasibuvimu ir baigsis. Su vienu ten buvusiu kareiviu nuėjome atnešti muzikos, o tada jis savo kambaryje pasakė: mylėsies, jei ne, pakviesiu daugiau draugų. Pajutau psichologinį spaudimą ir atsidaviau. Man tuo metu buvo tik 16 metų. Jis, rusų kareivis, kuris, pasirodo, jau žmoną ir vaikelį turėjo. Aš pastojau, bet to nesupratau ir net nežinojau, kaip turėtų būti laukiantis. Grįžau į mokslus, ten reikėjo eiti sanitarinę, aš pagalvojau, kodėl taip ir nesusirgau, iš nuogirdų, kad jei nėra tavo dienų, vadinasi laukies, buvo tekę girdėt. Kankino baimė ir dvejonės. Buvau viena kaip pirštas, nežinojau, pas ką ieškoti pagalbos ir patarimo. Bandžiau klausti pas savo kambariokę, ji pasakė: nežinau, spręsk pati, nes ir tiek težinojo. Kankino baimė būti visų pasmerktai. Taigi, vieną dieną mano mokyklos meistrė liepė su ja eiti tikrintis. Aš bandžiau jai pasakyt, kas galbūt man yra, net nedrįsau ir tik lape parašiau. Nuėjom į polikliniką ir … diagnozė: nėščia.Verkiau ir verkiau be perstojo, niekas nebandė nei patart, nei guost. Buvo užduotas klausimas, ar gimdysi, ar ne, ir žiūrėjo į mane įbedusios žvilgsnius, aš turėjau viena tokį svarbų sprendimą priimti.
Pasakiau ne, nes man rodėsi, jos to ir laukė. Mane operavo, per narkozę blaškiausi ir ilgai neužmigau. Buvo dingtelėjus mintis pabėgt, ėmiau šaukti, kad noriu į tualetą – ir viskas, užmigau. Man įvyko gimdos perforacija, buvo perdurta gimda, pažeista storoji žarna, padarytas cezario pjūvis. Po operacijos atėjęs gydytojas vizituot pasakė: jei dar sykį taip – ir sukryžiavo rankas – tipo, mirtis. Byloje parašė, kad buvo pravestas pokalbis.Turbūt turėjo omeny prieš tai mano paminėtą pokalbį.
Po viso to sužinojo daugelis mokinių, kas man buvo padaryta. Išgirsdavau skaudžių žodžių, bendrabučio auklėtoja kartą tiesiai prie visų išrėžė. Nebenorėjau gyvent ir būt šitam pasauly. Mečiau mokyklą, nors mokiausi gana neblogai. Susiradau draugą ir išėjau pas jį. Turėjau daug psichologinių problemų po viso to. Atsirado baimė ginekologams. Kur nueidavau pasitikrint arba užsimindavau, kad norėčiau vaikelių, teko ne sykį sulaukti pasakymo: pirma pasinaikinat, o tada ieškotės. Gaila, metų nebeatsuksiu atgal. Jaučiuos, kaip gavus kalėjimo iki gyvos galvos. Nes taip niekada ir nebepastojau, nors niekada nesisaugojau. Skauda labai, kai žmonės paklausia: kodėl vaikų neturi, tai gal nenori? Kad, tipo, esu galbūt egoistė, jei jų negimdau. Buvo atvejų, kai pažįstamų vaikelį paimi ant rankų ar paglostai, tai sulauki pasakymo: pasidaryk juk savo. Tad vengiu imti kitų vaikelius į rankas ar liesti, bet ne todėl, kad nemylėčiau – bijau ir vėl būti sužeista.
Tai įvyko 1989 metais, man pačiai dabar jau truputį per 40, o negaliu ramiai apie tai kalbėti. Nuo pat laiško pradžios verkiu. Šiuo metu esu ištekėjusi, gyvenu Vokietijoje ir laukiu laparoskopijos operacijos. Rado cistą, bet tuo pačiu sakė, kad naikins sąaugas ir tikrins, kaip veikia kiaušidės. Nes sakiau, kad dar norėčiau stebuklo. Ir tikrai ne todėl, kad klaidą atitaisyt, o todėl, kad aš visą laiką jaučiau motiniškus jausmus. Mano vyras dažnai pasako, kad aš gera mama būčiau. Jis turi dukrą iš pirmos santuokos, tai visa širdim, kiek galiu, jai padedu.
Jums dar kartą labai nuoširdžiai dėkoju už tokią svarbią svetainę. O aš niekada gyvenime nebenorėčiau to išgyvent. Linkiu visoms skaitytojoms daug stiprybės, nepalūžti.
Istorijos tęsinys
Pagaliau ištaikiau trumpą momentą ir nutariau Jums parašyti. Gimė mūsų didžiausias džiaugsmas, pats brangiausias turtas, stebuklėlis sūnelis. Sūnelis sveikutis ir labai gražus.Tik dviem dienom anksčiau laiko nei planuota, nes darė cezario pjūvį…Vaikelį maitinu pati. Na, pradžioje buvo sunku, bemiegės naktelės ligoninėje, nes pienuko dar nedaug, o ir po cezario jis ir taip vėlavo. Verkdavom su mažiuku kartu. Čia, Vokietijoje, į namus prieš gimdymą ir po lankosi pačios pasirinkta akušerė. Tad labai didelė pagalba. Ji patikrina mane, vaikelį, tvarko jo bambytę, sveria. Ji mane vis skatino nepasiduok tik, maitink pati, na ir ačiū Dievui prasilaužėm. Sūnelis gerai valgo ir priaugineja svorio. Jau mums beveik trys savaitėlės… Savo mažiukui kol buvo pilvelyje vis sakydavau, laikykis stipriai įsikibęs į Mamą, nu va ir jis šaunuolis taip ir darė. Visą nėštumą dėkojau Dievuliui už tokią laimę, ir tik prašiau saugoti jį. Tiesą sakant, jei toks kaip buvo nėštumas tik ir būtų, tai sakiau galėčiau ir galėčiau nešiot. Nors atvirai, norėčiau dar jam broliuko ar sesytės, kad vis ne vienas. Pagaliau išsipildė mano pati didžiausia svajonė, turėti savo šeimą, ko taip ilgėjaus ir troškau bei niekada ir neturėjau. Dieve, net nesitiki, kad man tokia laimė. Žiūriu į jį ir širdis dainuoja… Mūsų jis visas išbučiuotas ir numyluotas… Šiaip visko aišku dar būna, ir bemiegių naktelių, ir diegliukų pilvely, bet išgyvensim šitas bėdeles.
P.s. norėčiau palinkėti kitoms moterims, atsidūrusioms tokioj pat padėty, neprarasti vilties, tikėjimo, daug stiprybės.
Irena
(kalba netaisyta)
