Niekada neįsivaizdavau, kad įmanoma taip mylėti

Vis renku žodžius, kurie galėtų tikti laiškui…

Daugiau nei 10 metų žinojau, kad noriu būti mama. Dievas išklausė mano maldas… O aš? Sužinojus, kad laukiuosi žemė išslydo iš po kojų. Sukosi mintys “O kas dabar?”… Liksiu viena, be darbo, be vyro, su vaiku ant rankų, kuriuo nesugebėsiu pasirūpinti… Pirmi nėštumo mėnesiai nebuvo džiugūs. Bet dabar, praėjus daugiau nei 2 metams kas vakarą dėkoju visiems, kas buvo šalia ir žmogučiui, kuris pasirinko mane (nes tikrai tikiu, kad vaikai renkasi tėvus). Kas vakarą dėkoju už tai, kad mažytės rankytės apkabina kaklą. Kas vakarą sakau didžiulį AČIŪ už juoką, bučinius, pilnatvę namuose ir širdyje. Už tą žodį “MAMA”, kurio taip laukiau ir kurio vos pati neatsisakiau. Niekada nebūčiau sau už tai atleidusi. Ir tą suvokiu kas kartą, kai matau savo stebuklą augantį, lakstantį ir verčiantį namus, lyg mažą uraganėlį. Nepakaktų žodžių apsakyti, ką reiškia jausti padalintą širdį į dvi, nes manoji dabar plaka ir mažytėje krūtinėlėje. Kartais atrodo, lyg galėčiau laikyti jį glėbyje amžinai. Bet jis auga. Gyvena. Ir kas dieną, kas valandą, minutę – įprasmina mano būtį. Niekada neįsivaizdavau, kad įmanoma taip mylėti. Myliu tą mažytį išdykėlį, kurį turiu garbės vadinti SŪNUMI !…

Nemanau, kad žodžiais galiu išreikšti tą jausmą, kurio pilna gyvenu. Bet tikiuosi, kad kažkam jie padės pajusti tai, ką jaučiu aš… 🙂

Viktorija