Aš esu TAS, kuris negimė…

Aš esu TAS, kuris negimė…

Jau kuris laikas lankiau tokią porą. Jie dar jauni ir dar žaviai vėjavaikiški. Mane jau ne kartą įspėjo, tie, protingieji: „nebūk ten – tu neturi jokių  šansų“.  Tačiau aš buvau tikras, kad jie nematė to, ką aš mačiau ir kad jie tiesiog  nežinojo.

Pradžioje aš pažinau JĄ.

Mačiau, kaip jos širdis kaskart suspurdėdavo, pamačius krykštaujantį vaiką. Tiesiog, kaip savo, jutau tą virpulį jos sieloje. Mačiau, kaip ji visada susigraudindavo, jei kažkam kažką skaudėdavo. Gerai pamenu dieną, kai jos skruostu nuriedėjo ašara, kuomet mažasis kaimynų sūnelis verkė, nusibrozdinęs alkūnę. Mačiau, kaip ji juokėsi gaudydama drugelius pievoje ir šėliojo su tuo pačiu kaimynų berniuku.

Aš tiesiog buvau įsitikinęs, jog jos jautri širdis yra būtent tai, kas būtina moteriai ir motinai.

Tada aš pažinau ir  JĮ.

Mačiau, kaip jis priglaudė ir guodė pasiklydusią nuo mamos mergaitę parduotuvėje ir nenurimo, kol saugiai negrąžino jos motinai. Mačiau, kaip sudrausmino besityčiojantį iš kito paauglį, kaip žvilgsniu sulaikė nuo pikto žodžio. Taip pat regėjau, kaip jis globojo savo merginą, net jei ne visada jam tai sekėsi tobulai, jis to tikrai troško.

Tikėjau, kad šios savybės yra būtent tai, kas vyrui leidžia tapti tėvu.

Mačiau, kaip jie abu vos nepriglaudė benamio kačiuko iš prieglaudos.

Žinoma, aš pastebėjau ir tai, jog jie dar nebuvo iki galo apsisprendę viso gyvenimo praleisti drauge, tačiau jaučiau ir begalinę trauką tarp jų. Tas kibirkštis ir tuos ženklus, kurie rodė, kad jie susitiko šiame gyvenime tikrai neatsitiktinai  ir jų sielos pažįsta viena kitą jau labai seniai.

Ji buvo vardu Ugnė, o jis buvo Vėjas.

Taigi, net jų vardai tarpusavyje labai derėjo. Lygiai, kaip vėjas įpučia ugnį, lygiai taip šis vyriškis įpūsdavo į merginos gyvenimą naujų idėjų, įvairių sumanymų. O Ugnė savo ruoštu kurstė ir saugojo ugnį Vėjo širdyje.

Taigi, aš laukiau. Kantriai laukiau progos gimti jų vaikeliu.

Kartą mano puikioji porelė labai susipyko. Vėjas išskriejo pro duris, žadėdamas daugiau niekada nebepasirodyti Ugnės gyvenime.

  • Na ir gerai, – išrėkė mergina, jam pavymui.

Bet jie dar nežinojo apie save tiek daug, kiek aš žinojau apie juos. Neturėjau nė menkiausios abejonės, jog neištvers ilgai jie vienas be kito.

Ir jau po kelių dienų jie žiūrėjo vienas į kitą. Žiūrėjo, tarsi pirmą sykį iš tikrųjų pamatę ir kartu, tarytum, jie  nė nebuvo niekada išsiskyrę. Krištolo skaidrumo ašaros abiem byrėjo per skruostus ir jiems pasibučiavus, susiliejo į vieną spindintį upeliuką.

Šįkart  jie ir mylėjosi visiškai kitaip. Ne tik kūnai jungėsi, bet ir sielos tvirtai sukibo.

Ir tada aš supratau, kad lauktoji akimirka jau buvo kaip tik dabar.

Aš fiziškai jiems apsireiškiau, nors jie to dar nė neįtarė. Aplink suskambo dangiška muzika ir jie abu ją išgirdo.

Ei, ar girdi? – klausė Ugnė, žiūrėdama Vėjui į akis, – oras suskambo aplink mus.

Jis tylėjo, bet šypsojosi. Taip, jis girdėjo.

  • Ar pasiliksi su manim? – vėl po minutės tarstelėjo ji.
  • Taip – tvirtai nuskambėjo Vėjo pasiryžimas.
  • Taip – atsakiau aš.

Skubėjau, kuo greičiau  įsitvirtinti moters įsčiose. Jau dabar žinojau, jog būsiu su ja amžinai.

Nesulaukusi savo dienų, Ugnė ėmė įtarti apie mane. Kai jos spėlionės pasitvirtino, Ugnei atrodė, jog viskas, kas geriausia, jai nutiko vienu metu.

  • Aš jau niekad nebebūsiu viena! – sušuko ji.

Puolė skambinti Vėjui, tačiau šis kažkodėl neatsiliepė. Nebuvo jokių žinių iš jo kitą ir dar kitą dieną.

Ugnei  nerimas vis labiau ir labiau spaudė širdį. O čia dar toksikozė ir kiti nėštumo malonumai prasidėjo.

Moteris pasijuto kažkokia labai nesaugi.

O kad ji būtų tiesiog atsivėrusi Tylai – tai sakraliai Erdvei, kurią visi nešiojamės savyje ir  kurioje slypi tikrieji atsakymai! Tada ji tikrai būtų išgirdus, ką aš jai sakau. Ir ką jos širdis dainuoja. Tačiau…

Dienos bėgo, Vėjas vis dar neskambino. Ugnė pasidavė. Ne todėl, kad nenorėtų kūdikio,  ne todėl, kad pasikeitė, jog nuomonė apie tapimo motina džiaugsmą, o todėl, kad jai pasidarė tiesiog per sunku. Ir nebuvo, kas ją palaikytų. Bent jau taip jai atrodė. Ašaros užtvindė moters akis ir išsiliejo, tekėjo upeliais dieną ir naktį. Ugnė jau tik vos vos ruseno, jautėsi visiškai užtvindyta. O juk reikėjo baigti studijas. Egzaminai ant nosies.

O dar ta Adelė…

Adelė buvo geriausia Ugnės draugė. Tai ji užėjusi ir radusi Ugnę tokioj būklėj, rado sprendimą, rado būdą nutraukti klaikią kančią. Nereikia smerkti Adelės, ji tiesiog norėjo, kad jos draugė vėl būtų tokia, kokia dar ką tik buvo. Kad ji būtų su ja, nes jai atrodė, jog Ugnės tuoj išvis neliks. Ji bijojo, sekantį kartą atėjus, rasti tik milžinišką balą telkšančią..

Adelės įkalbėta, Ugnė ryžosi tam – tam, kam visada sakė NE, tam prieš ką kovojo ir tvirtai tikėjo, niekada nepadarysianti. Abortui.  Aš šaukiau, o ji negirdėjo. Jos abi gelbėjo ją…

Aš taip ir negimiau. Buvau labai grubiai ištrauktas iš savo išsvajoto namelio. Mano širdutė nustojo plakti. Aš vėl buvau bekūnis.

Ir keisčiausia, jog kaip tik tada pasirodė Vėjas.

  • O tėti, tu pavėlavai! Tavo pareiga buvo saugoti savo moterį ir mane, tačiau tu pavėlavai. Kur gi  tu taip ilgai buvai, Tėti?
  • Mama, liūdžiu dėl tavęs labiau, nei dėl savęs… Tau bus labai nelengva, ypač tą akimirką, kai suvoksi, ką praradai. O tas suvokimas visada ateina. Patikėk, aš tai žinau. Galėjom pasimatyti jau netrukus, bet tu nesupratai, išsigandai. Pagalvojai, jog pasaulis nesaugi vieta. Norėjai viską sukontroliuoti. Jei tik būtum mane išgirdusi, būčiau tave nuraminęs, nes aš žinau, jog pasaulis yra kupinas meilės, o pokyčiai yra jo žavesys. Būčiau džiuginęs tave kasdien, Mama… bet…
  • Mama, aš vis tiek lauksiu mūsų pasimatymo. Vis tiek amžinai būsiu su tavimi. Labai tave myliu, Mama. Ir tave, Tėti.
  • Ir aš vėl lauksiu progos. Tačiau dabar jau reikės daugiau jūsų pačių pastangų. Jumyse likusios skylės turės užsiverti. Tam reikės laiko. Ir jūsų noras turėti kūdikį gali prasilenkti su kitais Visatos dėsniais.

Po pusmečio Ugnė susapnavo sapną.

Mažytis gražus kūdikėlis jai šypsojosi. Ji lenkėsi jį paglostyti. Jau juto jo kvapą. Ir staiga vaikutis dingo.

Ugnė prabudo, šalto prakaito išpilta su didžiuliu tuštumos jausmu sieloje. Ir tik dabar suprato, ką padarė. Ji ir atsimerkusi regėjo skaistų kūdikio veidelį, o ausyse skambėjo: „Aš esu tas, kuris vos negimė“.

Dievas visus mus pažįsta dar prieš mums gimstant. Jis priima mus ir besąlygiškai myli, tokius, kokie esame. Su visomis netobulybėmis, kurios tokios tik mums atrodo. Jis visada šalia. Mes apgaubti Jo meilės.

  • Mama ir Tėti, jūs esate tobuli Dievo meilės pasireiškimai. Prašau, nebeužsimerkite Aš buvau ir esu Dievo planas jums.
  • Myliu jus.