Nematau širdelės plakimo

Nematau širdelės plakimo

Nuo tų žodžių „Nematau širdelės plakimo“ apmirė ir visas mano kūnas. Negalėjau ištarti nei žodžio, atrodė, kad net kvėpuoti sunku. Didelis skausmo gumulas užgniaužė gerklę, tiesiog negalėjau kalbėti, nieko klausti, nieko galvoti… Juk taip negalėjo atsitikti, neturėjo atsitikti, aš gi prieš tai 2 vaikus išnešiojau taip paprastai…
Kadangi vaikelis buvo nustojęs vystytis maždaug prieš 2 savaites, gydytoja supasakojo, ką turėčiau daryti, išrašė siuntimą valymui ir aš išėjau. Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad nebeturime šio vaikelio. Iš jo balso supratau, kad jam ši žinia taip pat sukėlė didelį skausmą.
Vaikus iš mokyklos ir darželio pasiėmiau kaip per rūką… Kaip dabar prisimenu vyresnėlio žodžius: „Mamyte, kas tau? Kodėl tu tokia liūdna?“. Ašaros pradėjo lietis upeliais, kad ir kaip stengiausi jas pasilikti sau vienai. Sūnus ramino: „Mamyte, bet juk neatsitiko nieko nepataisomo, juk niekas nenumirė.“ O mano realybė buvo „nepataisoma“. Ir taip, numirė. Ir mirė ne kas kitas, o mano vaikas. Ir nieko negaliu dėl to padaryti, niekaip to pakeisti. Tokia yra realybė. Ir taškas.
Grįžę namo verkėme abu su vyru. Ilgą laiką negalėjau nieko daryti, nieko galvoti, mano pasaulis susitraukė iki manęs vienos ir mano skausmo. Tarsi girdėjau iš šono negimusio vaiko žodžius man sakančius: „Mamyte, neverk“, bet nuo to darėsi tik dar skaudžiau. Jausmas buvo toks lyg būčiau apgaubta plastikinės plėvelės ir viską mačiau per ją. Ir jausmai – jausmai vaikams, jausmai vyrui liko kažkur už tos plėvelės. Tiesiog tik žinojau, turėjau atmintyje, kad juos myliu, bet meilės jausmas, kurį visuomet taip realiai ir aktyviai jausdavau, buvo kažkur toli toli. Manyje visoje buvo tik iki tol nesuvoktas ir nepatirtas skausmas. Atrodė, kad aš esu Skausmas.
Apie netektį buvo labai sunku pranešti žinojusiems, kad laukiuosi… Lyg ir gėda, kad nesugebėjau išsaugoti savo vaiko… Kiekvienas žodis tuo metu labai svarbus. Ir dabar prisimenu šeimos gydytojos žodžius: „Užjaučiu jus. Jums tikriausiai labai sunku, nes netekote savo vaikelio“. Nuo tada pamačiau ją ne tik kaip gydytoją, bet ir kaip žmogų, kuriam rūpi… Tai buvo labai svarbu. Tuo tarpu padrąsinimai neužsiliūdėti labai skaudino. Aš norėjau Išliūdėti savo Vaiko Netektį. Norėjau palydėti jį savo mintyse, apkabinti, išbučiuoti, pasūpuoti, priglausti nors mintimis, nes kitaip niekada ir negalėsiu. Niekada neturėsiu, kur ateiti jo apraudoti. Tik savo širdyje…
Ieškojau priežasčių, kodėl vaikutis nustojo vystytis. Skaičiavau atgal tas dienas ir bandžiau prisiminti, ką dariau, ką valgiau… Perskaičiau visus įmanomus puslapius apie persileidimą, jo galimas priežastis. Bandžiau surasti informacijos ir apie skausmą po netekties, išsiaiškinti, kiek ilgai aš taip jausiuosi…
Išgyventi šiuos sunkius jausmus man padėdavo šnekėjimasis ir buvimas su moterimis, kurios patyrė tą patį. Mūsų daug. Šioje bendrystėje man buvo labai svarbu išgirsti, kad mano išgyvenami jausmai normalūs ir adekvatūs. Apskritai… atsidūrus tokioje situacijoje labai svarbu leisti moteriai išgyventi ją užplūdusius jausmus, leisti jai verkti. Jokių būdu nesakyti, kad tai dar ne vaikas… Ar, kad dar turėsi kitą… Netekau juk Šito, konkretaus, niekas niekada nebus kaip jis. Jis buvo unikalus, vienintelis, nepakartojamas. Ir labai mylimas, lauktas, svajotas…
Po kažkurio laiko buvo negimusio kūdikio diena, sekmadienis. Ėjome į mišias. Tą dieną ypatingai prašiau Dievo ramybės ir susitaikymo su tuo kas nutiko. Meldžiau Marijos priimti savo globon mano vaikelį. Ji tikriausiai ir be mano maldavimų jį priėmė ir globojo, bet tas prašymas man teikė paguodą. Juk ji didingiausia ir tobuliausia motina iš visų. Geriausia, ką galėčiau palinkėti savo vaikui. Suvokimas. kad mano vaikas yra tobuliausios motinos meilėje ir globoje man suteikė didelį palengvėjimo jausmą. Aš nurimau. Juk mes galų gale susitiksime. Tą dieną po mišių aš pajaučiau, kad grįžtų į gyvenimą. Į gyvenimą su taip smarkiai mylimais savo vaikais ir vyru.