Niekada pilnai nesuprasime, kol patys to nepatirsime

Niekada pilnai nesuprasime, kol patys to nepatirsime

Kai ištekėjau, buvau vos 18. Tą pačią vasarą pastojau. Nei mokslų, nei savo buto, nei gero darbo. Bijojau net prasitarti apie savo nėštumą artimiesiems. Nors vyras buvo prieš, vis vien nusprendžiau pasikonsultuoti su gydytoja apie abortą. Žinojau apie Neplanuoto Nėštumo puslapį ir niekada nebūčiau pagalvojus, kad man teks būti tokioje pat situacijoje. Teko girdėti daug istorijų, tačiau niekada pilnai nesuprasime, kol patys to nepatirsime… Tad su didžiausiu nerimu ir baime laukiau tos dienos, nes teks akis į akį susidurti su gyvybe, kurią norėjau nutraukti. Bet tuo pačiu bandžiau save įtikinti, kad elgiuosi teisingai, nes kaip gi aš, tokia jauna ir be jokio pagrindo galiu auginti vaiką? Ką aš jam galiu duoti, jei pati nieko neturiu?.. Kodėl mano vaikas turi kentėti dėl manęs? Su tomis pat mintimis sėdėjau gydytojos kabinete. ,,Eime pažiūrėti vaisiaus ultragarsu” – tarė ji. Drebėjau iš jaudulio. Vyras net nesutiko į jį pažvelgti, nes jį graužė kaltė. Tačiau vos išvydus savo 8mm mažylį, tokį mažą mažą žirniuką, mano širdyje kažkas suvirpėjo.. Manyje sužibo viltis. Aš pajutau MEILĘ ir supratau, kad savo vaikeliui galiu duoti būtent tai – MEILĘ! Visą savo širdį ir visą savo laisvą laiką galiu skirti jam! Mokslai palauks, nes dabar turiu patį svarbiausią žmogų savo gyvenime. Kitų moterų istorijos įkvėpė mane. Gali jos, galiu ir aš! Nors pradžia buvo tokia sunki… Gelbėjo tik dovanoti rūbeliai, žaisliukai ir iš Krizinio Nėštumo Centro gauti daikteliai. Bet su laiku supratau, kad mažas kraitelis nelygu blogam gyvenimui. Tai buvo tik pradžia! Dabar mano žirniukui 8 mėnesiai ir viskas daug geriau.  Kovo 8-osios rytą jis pirmą kartą išvydo šį pasaulį Ir kiekviena diena nuo tos akimirkos su juo eina vis geryn ir atneša man ir mano vyrui tiek laimės, kiek nejutau niekada anksčiau. Niekada nepamiršiu gydytojos, kuri pamačiusi šypseną mano veide, kai žiūrėjau į tą gležna sutvėrimą manyje, tarė – ,,turite laiko apsispręsti”. Ir vieną žinau tikrai – daugiau niekada neturėsiu jokių „Gal“ gyvybei!