Nors maždaug viena iš aštuonių pagimdžiusių moterų išgyvena depresiją po gimdymo, viešoje erdvėje apie šią būseną kalbame retai. Tai viena iš priežasčių, kodėl moterys, atsidūrusios šioje sudėtingoje situacijoje, jaučiasi vienos, nesuprastos ir išgyvena didžiulį kaltės jausmą.

Šiame pokalbyje asmenine patirtimi dalijasi moteris, kuri depresija susirgo susilaukusi pirmojo vaikelio, tačiau šiandien sunkūs išgyvenimai ir sutrikimas jai – tik praeities etapas, o širdį puošia motinystės džiaugsmas. Lai ši istorija tampa įkvėpimu sunkumus išgyvenančioms duotuoju momentu, o visus kitus lai priartina prie supratimo, kas toji depresija po gimdymo ir kad, nors motinystės pradžia ne visuomet saldi, savo nuoširdžiu supratingumu ir palaikymu galime prisidėti prie kelionės į džiaugsmingą motinystę.

Grįžkime į tą dieną, kai gimė jūsų pirmagimis sūnus. Ligoninės palata, pašonėje – kūdikėlis. Kaip jaučiatės?

Savo pirmagimio laukiau ypač atsakingai. Nėštumas buvo labai planuotas, lauktas, džiugus, lengvas. Atėjus gimdymo dienai, išvažiavau į ligoninę su plačia šypsena veide ir didžiulėmis viltimis naujo džiugaus etapo pradžiai. Ir štai pirma para po mano stebuklo atėjimo į šį pasaulį. Atsimenu, prabundu vidury nakties, negalėdama suvokti, kas vyksta. Baisu. Širdis daužosi, atrodo, kad iššoks iš krūtinės. Smaugia gerklę, negaliu kvėpuoti, trūksta oro, atrodo, kažkoks gumulas užstrigo gerklėje ir tuoj uždusiu. Mintys blaškosi padrikos, dūzgia lyg bičių spiečius, negaliu jų sustabdyti, sulaikyti, susikaupti. Atrodo, kad išprotėsiu. Norisi bėgti, sprukti iš šios aplinkos, bet neina net suvokti, kur. Žiūriu į miegantį savo sūnelį ir nesuprantu – toks lauktas, toks išsvajotas, sveikas, gražus berniukas, o aš nieko nejaučiu. Nieko. Kažkokia vidinė tuštuma, apatija ir iškart, kaip koks betono luitas, užgulantis krūtinę kaltės jausmas – kaip aš taip? Tapau mama ir nieko nejaučiu savo kūdikiui? Taip negali būti.

Ar iš karto supratote, kad baugi būsena, kuri jus apkabino, – depresija po gimdymo?

Ne. Tikrai ne iš karto. Supratau, kad tai, kas su manimi vyksta, yra kažkas baisaus, neįprasto, kažkas, ko nesuvokiu, nepažįstu ir ko labai bijau. Tačiau negalėjau įvardyti, kas tai. Negalėjau suprasti, kad tai depresija po gimdymo, nes paprasčiausiai nieko apie ją anksčiau nebuvau girdėjusi. Nė vienoje knygoje, kurią skaičiau, ruošdamasi motinystei, nė vienoje nėščiųjų kursų paskaitoje, taip pat apie panašias būsenas po gimdymo nebuvau girdėjusi nė iš vienos anksčiau pagimdžiusios draugės. Tad iš kur galėjau žinoti? Visuose filmuose, knygose, žurnaluose, skirtuose mamytėms, motinystė būdavo pateikta kaip didžiausias džiaugsmas, euforija, begalinė laimė ir vilčių išsipildymas. Tačiau aš nepajutau nė vieno iš šių gražių jausmų ir tai labai gąsdino. Vietoje šypsenos ir šiltų jausmų mane motinystės pradžioje lydėjo nuolatinės ašaros ir didžiulis nerimas. Tai vedė į savęs kaltinimą, savigraužą, nepilnavertiškumą ir tai be galo slėgė. Gerai, kad mano vyras medikas, jis pirmasis ir įtarė, kad mano tokią būseną sukėlė depresija po gimdymo. Išgirdusi tokią vyro įtartą diagnozę, ėmiau ieškoti informacijos internete. Mano istorija vyko prieš beveik 15 metų, tad daugiau informacijos šia tema radau užsienietiškuose, ne lietuviškuose, puslapiuose…

Kaip apie depresiją po gimdymo papasakotumėte, kaip ją apibūdintumėte tiems, kurie niekada su ja nesusipažino?

Tai išties labai, labai, labai stipriai slegiantis jausmas. Tu tuomet nesupranti savo jausmų, atrodo, kad kažkokia vidinė tamsa ir tuštuma užpildžiusi kiekvieną tavo esybės kertelę. Kažkoks beprotiškas nerimas ir baimė sukaustę visą tavo kūną, jautiesi sustingusi, nerangi, o viską, kas aplink, matai ribotai, tarsi ant galvos kas būtų uždėjęs kibirą ir palikęs jame dvi skyles akims. Viskas lyg suspausta. Nejaučiau laimės, nejaučiau jokios euforijos, jokio pasitenkinimo, net nežinau, ar jaučiau meilę tam šalia saldžiai miegančiam kūdikėliui. Atsimenu, glosčiau drebančiais pirštais sūnaus galvelę ir tyliai lyg maldą vis kartojau: „Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu…“ Atrodė, kad, kartodama tai, sugebėsiu ir pajusti, tačiau neperstojamai vargino įkyri mintis – noriu, kad būtų kaip anksčiau, nors aiškiai suvokiau, kad taip būti negali.

Ne kartą girdėjau, kad depresiją po gimdymo išgyvenančios moterys ant savęs pyksta dėl visų tamsių minčių ir jausmų, kurie jas aplanko… Kaip susigyventi su labai netikėta motinystės pradžia sekėsi jums? Minite daug kaltės jausmo…

Tikrai taip. Pyktis, neviltis, nusivylimas, nepilnavertiškumo jausmas buvo nuolatiniai mano palydovai. Mano motinystės pradžia buvo išties sunki ir skaudi, joje buvau pametusi save. Ir nors dabar esu be galo laiminga ir dėkinga, augindama du nuostabius savo vaikus – sūnų ir dukrą, už šiandieninę laimę turėjau sumokėti savo kainą – depresiją po gimdymo. Tuomet nesugebėjau priimti savo jausmų, jų visiškai išgyventi ir paleisti, kad nebeslėgtų ir nebetemdytų mano gyvenimo džiaugsmo, kad neatimtų gyvenimo spalvų. Nepriėmiau savęs tokios, kokia tuo metu buvau, nemokėjau savęs suprasti. Jaučiausi bloga mama, nesugebanti pakankamai mylėti, pakankamai jausti. Tikėjau, kad aš viena tokia nepakankama, baudžiau save už tai nemeile sau.

Kas šiuose depresijos po gimdymo išgyvenimuose jums buvo sunkiausia?

Sunkiausia buvo priimti tą situaciją kaip faktą, pripažinti, nebėgti, prisijaukinti, susidraugauti, suvokti, kad tokia būsena pasitaiko daugeliui pagimdžiusių moterų. Visas šis priėmimas yra labai svarbus tam, kad vėliau būtų galima paleisti. O tai labai sunku padaryti. Sunku nustoti save kaltinti, plakti ir tiesiog pasakyti sau: „Su manimi viskas yra gerai, tai yra normalu, daugelis moterų su tuo susiduria, tai ne mano kaltė ir aš su šia būsena susitvarkysiu.“

Kaip reagavo aplinkiniai, ar turėjote, kam atvirai pasipasakoti savo išgyvenimus, mintis?

Aš esu labai dėkinga Dievui, visatai, kad turiu be galo išmintingą vyrą. Be išminties, padėjo ir jo medicininės žinios. Jaučiau palaikymą, supratimą, empatiją. Taip pat esu dėkinga ir savo tėvams, kurie stengėsi kaip galėdami man padėti: savaitgaliais prižiūrėti mažylį, kad galėčiau atsitraukti, pabūti su savimi, savo mintimis, jausmais, pailsėti, galų gale – išsimiegoti.

Taip pat labai padėjo mano artima draugė, kuri, paprašius jos pagalbos, atvirai papasakojo, kad jai taip pat buvo depresija. Pokalbiai su moterimi, išgyvenusia panašią patirtį, – neįkainojami. Pasijauti saugiau, nes pradedi suprasti, kad tokioje situacijoje esi ne viena.

Nors pirmais 8 motinystės mėnesiais buvo sunku džiaugtis šiuo virsmu, šiandieną be galo džiaugiatės savo motinyste, auginate ne tik pirmagimį sūnų, bet ir jaunėlę dukrą. Kas jums padėjo priimti, iki galo išgyventi ir galiausiai paleisti tuos sunkius motinystės pradžioje pasitikusius jausmus? 

Labiausiai padėjo sąmoningas priėmimas. Tik priėmus savo būseną, galima pradėti ieškoti būdų, kaip ją paleisti. Man padėjo kvėpavimo praktikos, meditacija, sąmoningas minčių kontroliavimas, kažką veikiant (susitelkimas į tai, ką darau čia ir dabar, nenuklystant mintimis į nostalgišką praeitį ar bauginančią ateitį), kasdienis laiko skyrimas tik sau, pabūnant be mažylio, užsiimant sau malonia veikla.

Tiesa, man labai liūdna suprasti, kad, net ir praėjus 15 metų po mano patirties, situacija dėl šios problemos viešinimo visuomenėje nelabai pasikeitusi. Apie tai vis dar labai mažai kalbama. Lyg būtų gėda, nepatogu. Motinystė socialiniuose tinkluose ir seminaruose dažniausiai pateikiama tik iš gražiosios pusės – saldžiai ir spalvotai. Niekas nenori kalbėti apie kitą, ne tokią šviesią, jos pusę. O jei daugiau apie tai kalbėtų, supažindintų būsimas mamytes, kas jų gali laukti, moterys turėtų laiko tam pasiruošti, įsigilinti, suprasti ir nusiteikti, kad gali būti ir kitaip, nei iki šiol įsivaizdavo. Tuomet, manau, nebūtų taip sunku. Visada baisiau yra tai, ko nepažįsti, ko nesupranti. Būtina apie tai kalbėti be jokios gėdos ar nepatogumo jausmo. Kai išmoksime tai priimti kaip neatsiejamą motinystės patirtį, kai suprasime, kad tame nėra nieko smerktino, visiems bus tik lengviau.

Pasaulyje depresija po gimdymo suserga dažna mama, tačiau apie tai dažnai nežinome, nes mažai kalbame. Galbūt jūs turite kokį nors patarimą ar gražų žodį moterims, kurios šiuo metu gyvena šį sudėtingą periodą?

Tikrai daugelis moterų susiduria su panašiais išgyvenimais, priskiriamais depresijai po gimdymo, tačiau labai nedaugelis, kurios apie tai kalba garsiai. Gal gėda? Gal nedrąsu? O gal kai kurioms per daug skaudu.

Aš šiandien apie tai kalbu. Kalbu, nes tikiu, kad galbūt kažkam mano pasakojimas taps tuo vilties šiaudu, padėsiančiu suprasti, kad su jumis yra viskas gerai. Jūs ne vienos, kurios susiduriate su emociniais sunkumais, susilaukus mažylio, ir tai nėra nei blogai, nei gėdinga, nei kažkaip neteisinga – taip tiesiog yra. Tai reikia priimti, kad galėtumėte paleisti, kad priimtumėte pagalbą iš šalies. Kad nelauktumėte, kol tai praeis savaime, kad neprarastumėte to laiko, kai galite džiaugtis ir mėgautis motinyste. Neteiskite ir nekaltinkite savęs, negalvokite, kad su jumis kažkas negerai. Jūs ne vienos, jūs nuostabios, jūs pačios geriausios mamos savo vaikams – tik išdrįskite paprašyti pagalbos, kad galėtumėte pradėti džiaugtis ir mėgautis savo motinyste.

Psichologės Rūtos Julijos Klovaitės iš Krizinio nėštumo centro komentaras

Dauguma moterų tikriausiai prisimena pirmąsias savaites po gimdymo: visi aplinkiniai džiaugiasi, vaikelis sveikas, gimdymas praėjo sėkmingai, o pačiai kažko negera, net ašara nurieda skruostu ir atrodo, kad niekas to nesupranta.

Apie du trečdalius gimdyvių patiria motinystės liūdesio arba dar vadinamos motinystės melancholijos simptomus, tai: nuovargis, irzlumas, prislėgtumas, verksmo priepuoliai be priežasties, padidėjęs nerimas. Simptomai dažniausiai prasideda praėjus keletui dienų po gimdymo. Šie negalavimai gali tęstis apie dvi savaites arba būna trumpi tokios būsenos epizodai. Jeigu visi šie simptomai užsitęsia ilgiau nei dvi savaites, būtina kreiptis pagalbos į specialistus. Maždaug 6–14 proc. pagimdžiusių moterų suserga ilgiau trunkančia depresija, tai jau liga ir vadinama tikrąja depresija po gimdymo. Jai būdinga: perdėtas nerimas dėl kūdikio sveikatos ar, atvirkščiai – sumažėjęs domėjimasis savo vaiku, kaltės, menkavertiškumo jausmas, seksualinio potraukio praradimas, įvairūs įkyrumai (mintys ir veiksmai).

Atsiradimo priežastys yra labai įvairios, reikšmės turi genetiniai, socialiniai faktoriai, įvairių priežasčių sukeliamas stresas bei moters emocinė būklė. Išskirčiau dvi pagrindines grupes, tai: fiziologinės ir psichologinės priežastys. Viena iš fiziologinių priežasčių – moteriškų lytinių hormonų pokyčiai. Psichologinės priežastys – pasikeičia dėmesio centras (visas aplinkinių dėmesys skiriamas kūdikiui, o ne moteriai), keliami pernelyg dideli reikalavimai, nusivylimas gimdymu arba savimi, savo išvaizda, nusivylimas kūdikiu (jis nepanašus į besišypsantį vaikutį iš reklamos), apgailestavimas dėl naujos padėties (nauja atsakomybė, gyvenimo ritmo pasikeitimas).

Keletas patarimų, kaip įveikti depresiją po gimdymo:

Nors ir labai norisi rūpintis savo kūdikiu, pasirūpinkite ir savimi: pvz., kai miega kūdikis, pamiegokite ir jūs, nieko neatsitiks, jei kurį laiką nesusitvarkysite.

Paprašykite aplinkinių pagalbos, nebūtina visko atlikti pačiai.

Pabūkite daugiau gryname ore, išeikite pasivaikščioti, pasimankštinkite.

Naudokite paprastus atsipalaidavimo būdus, pvz.: paklausykite ramios muzikos, pamedituokite ar pakvėpuokite.

Neslėpkite savo jausmų. Jei norisi verkti, verkite. Visi jausmai yra tinkami.

Kalbėkitės apie savo savijautą ir sunkumus. Neužsisklęskite nuo vyro, kalbėkitės apie savo išgyvenimus, judviejų artumas ypač svarbus šiuo sunkiu periodu.

Labai padeda savitarpio paramos grupės, pokalbiai su kitomis jaunomis mamomis.

Prisiminkite, kad yra specialistų, pasiruošusių jums padėti. Jei motinystė jums daugiau kančia nei džiaugsmas, ieškokite pagalbos.

Gintarė Otteson “TAVO VAIKAS”, Nr.5, 2021 m.